Į „Radviliškio krašto“ redakciją kreipėsi Radviliškio neabejingi Cirkle K degalinės darbuotojai, pranešę apie sudėtingą situaciją – degalinės teritorijoje, automobilių stovėjimo aikštelėje naktimis savo automobilyje miega pensinio amžiaus moteris. Pasak degalinės darbuotojų, senolė prarado būstą, neturi artimųjų galinčių, norinčių padėti, o nakvynės namuose nakvoti negali dėl kitų gyventojų triukšmo ir girtavimo.
Senjorė, kaip teigiama, pagalbos dėl laikino būsto kreipėsi į Radviliškio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrių prašydama socialinio būsto, tačiau buvo informuota, kad būsto teks laukti ilgai. Taigi, kol pagalbos realiai nesulaukė – senolė nakvoja automobilyje.
Redakcijai pavyko susisiekti ir su pačia senole. Veronikos (vardas pakeistas, tikrasis vardas redakcijai žinomas) teigimu, gyvenamą vietą jį prarado po kivirčo su dukra, o dėl gaunamos mažos pensijos netu galimybės pati išsinuomoti būstą. Verkdama, moteris nurodė, kad visi valdininkai ją veja nuo durų prie durų ir ji niekur negali sulaukti pagalbos. Taigi, kol senolei naktis tenka leisti gatvėje, tuo tarpu senolei krizės akivaizdoje turintys padėti valdininkai tik skėsčioja rankomis – esą benamystė yra neva pačios senolės pasirinkimas, nors senjorė sako priešingai.
Savivaldybė žino, bet sako – „tai jos pasirinkimas“
Savaitraščio „Radviliškio kraštas“ redakcija su paklausimu kreipėsi į Radviliškio rajono savivaldybę, atsakymą pateikė Radviliškio rajono savivaldybės meras Kazimieras Račkauskis ir Socialinės paramos skyriaus vedėja Rasa Miškinienė.
Atsakyme nurodoma, kad ši situacija savivaldybei žinoma. Valdininkai teigia, kad senolei neva ne kartą suteikta visa galima informacija, pasiūlyta pasinaudoti laikino apnakvindinimo paslauga, kuria ji anksčiau naudojosi. Tiesa, tiek meras, tiek Socialinės paramos skyriaus vedėja nutylėjo, kad senolei taip ir nesugebėjo padėti, o, pasak senolės, ir nesistengė.
Redakciją dar labiau nustebino paties mero Kazimiero Račkauskio pozicija, komentare savaitraščiui meras teigė, cituojame: „tai pačios moters pasirinkimas (gyventi automobilyje – red. past.)“. Tokia pozicija, neslėpsime, nustebino. Šiais laikais ir beglobiams gyvūnams suteikiama laikina pastogė ir gydymo paslaugos, o čia iš savivaldybės Socialinės paramos skyriaus darbuotojai moterį, net neištyrę pilnos situacijos, nepasiūlę psichologinės pagalbos, tiesiog paleido tiesiai gyvenimui gatvėje.
Socialinės paramos skyriaus vedėjos R. Miškinienės pateikti atsakymai taip pat nerodo ypatingo susidomėjimo moters istorija. Skyriaus vedėja iš esmės pakartojo tai, ką teigė meras, jei senolė ruošiasi laukti socialinio būsto, jo teks laukti arba nakvynės namuose arba gatvėje. R. Miškinienė tik pridūrė, esą senolė nori gauti būta pačiame Radviliškio mieste, taigi jo laukti reikės ilgoje eilėje, net kelerius metus.
Tarp dokumentų ir žmonių – dingsta empatija
Kalbėdama su rekakcijos kolektyvu Veronika jautriai pasakojo savo istoriją: „Nežinau kur kreiptis ir ką daugiau daryti, visi mane tik varinėja nuo kabineto iki kabineto. Negaliu gyventi pas artimuosius, jei nesulauksiu pagalbos ir savivaldybės, neįsivaizduoju, ką reikės daryti. Niekur nėra pagalbos.“ Senjorė taip pat pokalbio metu teigė, kad džiaugtųsi gavusi būstą bet kur Radviliškio rajone, tačiau jai sunku suprasti padėtį, nes niekas savivaldybėje taip ir nepaaiškina jai, ką reikės daryti sulaukus žiemos ir ar apskritai kaip nors ruošiasi jai padėti.
Redakcijai pasidomėjus galimybe senolei visgi pasinaudoti nakvynės namų paslauga buvo išsiaiškinta, kad vietų nakvynės namuose šiuo metu iš viso nėra, taigi artėjant žiemai Veronikai lieka tik viena išeitis – gyvenimas automobilyje, arba sėkmė nakčiai patekti į nakvynės namus. Tiesa, kaip ir minėta anksčiau, Veronika pridūrė, kad viešnagė nakvynės namuose yra sudėtinga, nes ten daug girtų, triukšmaujančių asmenų ir, senolės vertinimu, nesaugi aplinka.
Benamystė – ne pasirinkimas, o pagalbos šauksmas
Šios senjorės atvejis – ne pavienis. Lietuvoje daugėja vyresnio amžiaus benamių, kuriems nakvynės namų sąlygos tampa nepakeliamos dėl triukšmo, netvarkos ir girtavimo. Kol savivaldybės deklaruoja, kad „situacija žinoma“, o sprendimai lieka popieriuje, realūs žmonės – mūsų tėvai, seneliai, kaimynai – gyvena šaltyje ir nežinioje.
Kartais pagalbos reikia ne fondų plėtros planų pavidalu, o paprasto žmogiško gesto: ištiestos rankos, skambučio, pasiūlytos arbatos puodelio. Tačiau šiluma, panašu, Radviliškyje kol kas užstrigo tarp kabinetų durų. Dabar Veronika teigia žadanti pagalbos eiti prašyti pas rajono merą Kazimierą Račkauskį, lieka klausimas, ar tai duos rezultatą.
Ir pabaigai. Savaitraščio „Radviliškio kraštas“ redakcija ir toliau domėsis šia istorija ir apie tai informuos kituose savaitraščio numeriuose.
Bus daugiau.
Emilija Laukagalytė
