Dėl Šiaulių arenos – brangūs politikų spektakliai prieš rinkimus

Einant į rinkimus Šiaulių valdžiai reikia turėti objektą, į kurį būtų galima „šaudyti“, kaitinti šiauliečių emocijas, vaidinti didelius kovotojus už teisybę ir taip išlikti valdžioje. Šiandien, kaip ir kaskart prieš rinkimus, tokiu objektu tapo Šiaulių arena.

Vyksta akivaizdus politikų savęs pagražinimo ir savo politinio kapitalo didinimo spektaklis, kuriame šaudoma tuščiais, bet šiauliečiam brangiai kainuojančiais šoviniais.

Taip apie dabartinį Šiaulių arenos ir Šiaulių miesto vadovų konfliktą kalba buvę miesto merai Genadijus Mikšys ir Vytautas Juškus. Jau pasitraukę iš aktyvios politikos, bet prie miesto vairo stovėję arenos statybų pradžioje ir jai pradėjus veikti, buvę miesto vadovai neslepia: norime sugriauti dabartinių miesto vadovų skleidžiamus mitus.

 

Mitas Nr. 1: arenos išlaikymas – miestui per brangu

  1. Mikšys neslepia, kad anuomet, statant areną ir rengiant sutartį, aplankytos panašios arenos Čekijoje, Lenkijoje, Estijoje ir Suomijoje. „Domėjomės arenų valdymo modeliais, kaip jos išgyvena. Nė viena iš tų arenų pati neišgyveno be dotacijų, be paramos. Net privati Prahos arena gaudavo paramą“, – 2005-2006-uosius prisimena G. Mikšys.
  2. Juškus dar patikslina: Lenkijoje, tokio pat dydžio mieste kaip Šiauliai, tokiai pat arenai (5000 vietų) savivaldybė skirdavo milijoną zlotų paramos, pati arena neišgyvendavo.

Bet Klaipėdos „Švyturio“ arena juk išgyvena – savivaldybės koncesijos mokestis lygus nuliui?

„Taip, vienintelė tokia Lietuvoje. Jau Klaipėdos arenos statybos metu vietos savivaldybė skyrė lėšų arenai įrengti. Šiauliuose privatus operatorius turėjo pats įsirengti areną. Savivaldybė tik pastatė objektą. Klaipėdoje savivaldybė tuos darbus atliko už savo lėšas.

Klaipėdos arena turi gerokai daugiau pajamų šaltinių. Parduotas arenos pavadinimas. Šiauliuose to padaryti nepavyko. O tai didžiulės kasmetės pajamos. Klaipėdos krepšinio klubas moka keliskart didesnį mokestį nei Šiaulių krepšinio klubas už naudojimąsi arena. Klaipėdos arenoje kasmet parduodamos vietos ložėse, Šiauliuose net ir už gerokai mažesnę kainą – ložės pustuštės. Net tai suskaičiavus gaunasi suma, artima pusei milijono eurų pajamų kasmet. Kiekviena arena turi savo, skirtingą istoriją“, – teigia G. Mikšys.

Nuostolingai veikiančiai Šiaulių arenai Savivaldybė kasmet sumoka apie 215 000 eurų koncesijos mokesčio. Gal per daug? Savivaldybė tokio mokesčio norėtų išvis nemokėti.

„Panevėžio „Cido“ arenai skiriama triskart didesnė parama – savivaldybė sumoka per 600 tūkstančių eurų, Kauno „Žalgirio“ arenai – dar gerokai daugiau. Tai permoka Šiaulių savivaldybė už arenos išlaikymą? Mitas. Tuščias politikavimas“, – įsitikinęs G. Mikšys.

 

Mitas Nr. 2: koncesijos sutartis – niekinė

Koncesijos sutartis pasirašyta 2006-aisiais pagal tuo metu galiojusius įstatymus ir nustatytą tvarką. O kodėl ant sutarties, kaip teigia dabartinis miesto Meras A. Visockas, nėra savivaldybės teisininko parašo? Sutartis niekinė!

„Todėl, kad ant sutarties jo ir neturi būti. Atsakingų skyrių vadovų, taip pat ir teisininko suderinimo parašai yra ant sutarties derinimo lapo.

Išvedžiojimai dėl sutarties – keisti. Ir konkurso sąlygos, ir sutartis buvo derinta su Ūkio ministerija. Tarybos posėdyje, kai buvo pritarta koncesijos sutarčiai, vienas Tarybos narys pasiūlė keisti vieną sutarties punktą. Ūkio ministerija parašė raštą, kad to daryti negalima, ir mes turėjome atstatyti tą punktą. Sutarties sąlygų, konkurso sąlygų negalima buvo pakeisti“ – prisimena G. Mikšys.

Jam antrina V. Juškus: diskusijų būta, bet buvome įstatyti į Ūkio ministerijos reikalavimų rėmus. Dėl sutarties teksto buvo gautas Ūkio ministerijos pritarimas. Ir tik po to ji pasirašyta. Priešingu atveju rizikavome netekti ES paramos.

Kitas mitas: neva advokatų kontora, rengusi koncesijos sutartį, buvo gavusi konfidencialią informaciją iš savivaldybės.

„Ar jie suvokia, kokias nesąmones kalba? Jokios konfidencialios informacijos savivaldybė neturėjo ir negalėjo turėti. Kokia konfidenciali informacija? Dėl ko ir apie ką?“, – klausia G. Mikšys.

Dar vienas mitas: už koncesijos sutarties parengimą savivaldybė permokėjo advokatų kontorai.

„Dabartiniais pinigais – 10 tūkstančių eurų. Sutinku, 2006-aisiais tai nebuvo maža suma. Bet ir sutartis – neeilinė. Galų gale, tai nėra slapta informacija, šiauliečiams ji žinoma, apie tai skelbta. Bet ar šiauliečiai žino, kiek savivaldybė per praėjusius metus ir šiemet jau išleido (ir dar išleis) advokatų kontoroms už politinius spektaklius su arena? Nežino. Slapta informacija. Bijau, kad advokatų samdymas jau kainavo mažiausiai keliskart daugiau nei koncesijos sutarties parengimas. Taigi kiek?“, – klausia G. Mikšys.

 

Mitas Nr. 3: arena turi nemokėti mokesčio valstybei

Tas spektaklis dabartinei Šiaulių valdžiai nepavyko. Buvo daug triukšmo: pamanykit, Šiaulių arenos valdytojai nuo koncesijos mokesčio dar moka pridėtinės vertės mokestį valstybei!? Negalima! Savivaldybės apiplėšimas!

„Absoliutus marazmas. Ir Valstybinė mokesčių inspekcija, ir Finansų ministerija aiškiai pasakė: reikia mokėti PVM. Visos arenos, visos įmonės moka tą PVM, nes koncesijos mokestis laikomas pajamomis“, – stebisi V. Juškus.

Kas galėtų paneigti, kad šiuo veiksmu siekta priversti arenos valdytoją pažeisti įstatymus, nemokėti mokesčių valstybei. O tuomet jau ateitų VMI, FNTT, STT. Dabartinis arenos valdytojas ne tik pakelia į viršų rankas, traukiasi, bet ir ilgam turi didelių nemalonumų. Tokia yra G. Mikšio įžvalga.

 

Mitas Nr. 4: arena apvogė savivaldybę

2011-ieji. Savivaldybių tarybų rinkimų metai. Vienas po kito, lyg susitarę, į prokurorus dėl arenos kreipiasi dabartinis Šiaulių meras A. Visockas, tuomečiai Seimo nariai E. Žakaris ir V. Simulik. Skundai išvirsta į garsią, ilgai grojančią bylą, galutinai pasibaigusią tik pernai. Visą laiką skamba kaltinimai korupcija, tarnybinių pareigų pasinaudojimu, savivaldybės žala bent jau iš pradžių matuojama milijonais litų. Ohoho. Dabar tai bus.

Rezultatas: skiriama keliolikos tūkstančių eurų bauda arenos valdytojos „Pramogų sala“ direktoriui G. Radavičiui. Tai apie „Snoro“ vertybinius popierius, kuriuos 2011 m. įsigijo areną valdanti „Pramogų sala“. Kai „Snorą“ uždarė, arenos valdytojas tas lėšas tuomet prarado. Kai kurie savivaldybės politikai pasijuto esą apvogti. Pinigai juk dingo. Kas leido pirkti tuos vertybinius popierius?

Strasbūro teismas nurodė, kad už „Snoro“ vertybinius popierius turi būti atlyginta. Ir „Pramogų salai“ pinigai buvo grąžinti. Realios žalos nebeliko.

„Buvo nubaustas už žalą, kurios nepadarė. O kiek pati savivaldybė prarado lėšų „Snoro“ banke?“, – situaciją komentuoja G. Mikšys.

Tuomet miesto valdžios galvos nusprendė, kad be reikalo sumokėjo koncesijos mokestį 2016 metais, nes juk pinigai iš „Snoro“ atgauti. Jei juos įskaičiuotume į 2015-ųjų balansą, jau gaunasi pelnas. Koks dar koncesijos mokestis? Atsiimam jį. Arba nemokam jo mokesčio už 2017-uosius. O ką, irgi variantas. Skausminam areną, kaip tik galim.

Ir taip nuolat, vos ne kasdien. Jau nuo 2007-ųjų.

„Pirmasis skundas, vos tik pradėjus veikti arenai, nukeliavo į Europos Komisiją. Neva išgrobstytos ES lėšos. Atvyko delegacija iš Briuselio, susirinko visus dokumentus, išvyko. Atsiuntė išvadas, kad skunde minimi faktai nepasitvirtino, viskas Šiauliuose gerai“, – prisimena G. Mikšys.

 

Mitas Nr. 5: valdžia nori derėtis su koncesininku

Balandį arenos valdytojams pagaliau pavyko susitarti su miesto valdžia, kad reikia sėsti prie derybų stalo ir sutartį keisti abipusiu susitarimu. Tą pačią dieną Šiaulių miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš Šiaulių areną valdančios įstaigos nepagrįstai gautą koncesijos mokestį ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones „Pramogų salai“ – apribojo disponavimą turtu ir piniginėmis lėšomis.

Teismas paaiškino savivaldybei, kad pirmiausia turi būti abiejų pusių derybos, po to – arbitražas. Ir tik po to teismas. Paprasčiau: teismas pasiūlė savivaldybei ir arenos valdytojui sėsti prie derybų stalo, nebesiblaškyti. Vis dėlto apribojimai disponuoti turtu ir lėšomis paliekami.

Tokia neva derybų pradžia.

„Tai tik dar kartą sustiprina įtarimus, kad miesto valdžios politikai pirmiausia siekia, jog arenos valdytojas pasitrauktų. Bet kokia kaina. O sutarties keitimas – tik šiaip, dėl akių, dėl savireklamos. Įtarimus dar labiau sustiprina viešai skelbiama informacija, kad savivaldybės atstovai slapta laksto pas kitų arenų valdytojus ir siūlo perimti Šiaulių areną. Tai kaip čia yra?“, – klausia G. Mikšys.

Įtarimus G. Mikšiui dar labiau sustiprina faktas, kad savivaldybė nusprendė sutartį patikslinti iki rugsėjo vidurio. Kodėl taip ilgai, jei abi pusės žino, ko nori?

„O todėl, kad jau bus prasidėjusi savivaldybių tarybų ir merų rinkimų kampanija. Vėl bus daug triukšmo, daug kaltinimų arenai, daug savęs aukštinimo, gyrimosi ir reklamavimosi už visų šiauliečių pinigus. Rinkimai bus čia pat.

Viešasis interesas čia ne prie ko. Kovoja ne už viešąjį interesą, o už savo politinius interesus išlikti valdžioje. Kitų idėjų valdžia neturi ir per trejus metus jokios kitos idėjos nepasiūlė. Tik pabėgioti su meru.

Tikrasis viešasis interesas yra ne mero politinė karjera, o veikianti, prižiūrėta arena. Dabar taip ir yra: arena puikiai funkcionuoja. Nei dėl renginių, nei dėl priežiūros Šiaulių valdžia arenos valdytojams pretenzijų pareikšti neįstengia, nes nėra pagrindo jas pareikšti. Ieško kitų būdų“, – G. Mikšys įžvelgia savivaldybės vadovų klastą.

Ir V. Juškus, ir G. Mikšys sutaria: sutartį peržiūrėti reikia. Ji rengta prieš 12 metų. Ne kartą keitėsi įstatymai, veiklos sąlygos. Iš šiandienos pozicijų žiūrint, ji nėra tobula, netinka nei arenos valdytojui, nei savivaldybei. Bet norint pakeisti sutartį, reikia sėsti prie derybų stalo. Jei tai bus tikros derybos, galima tikėtis rezultatų. Jei bus demonstruojama vienos pusės jėga, rezultatų nebus.

Dabar tik pučiamas politinis burbulas prieš rinkimus ir norima bet kokia kaina pakeisti arenos valdytoją. Juk už visus valdžios triukus apmokės šiauliečiai.

 

Total
15
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts