Iš ciklo „Mano tėviškės žmonės“
„Nors ir sunku – nepasiduok. Kapstykis pirmyn, jei dar gali”, – taip ragina mano bičiulis, fotomenininkas iš Radviliškio rajono Kairėnų kaimo Petras Zapkus, dirbęs profesionaliu fotografu Radviliškyje, po to Kaune ir Jonavoje.
Gyvenimas jam pamėtėjo nemažai negandų – skyrybos, po to sunki liga ir kojos amputacija, o tada žlugo darbo karjera. Fotografui, kurį ligi tol matydavai ir su keliais fotoaparatais ant kaklo, jo pamėgto užsiėmimo ir dar daug ko gyvenime teko atsisakyti. Ilgos dienos ligoninėje, paskui pratinimasis prie protezo – dirbtinės kojos. Taip ir nepriprato.
Ir vis dėlto Petras išliko optimistiškas. Linksmų istorijų iš jo – nors vežimu vežk.
Gimė jis Kairėnuose 1955 metais birželio 19 dieną. Ši svari priežastis ir nulėmė, kad būtent tą dieną šią vasarą mes keliese – Petras, jo sūnus Linas, Petro brolio Antano sūnus Antanas ir aš – susėdome Petro sodyboje Kairėnuose. Jubiliejus ne juokai!
„Petrai, tu juk protingas vyras – žinai, kad nulis ir yra nulis, t. y. nieko, tuščia. Tad jei skaičius 70, tai iš tikro toje vietoje yra 7. Sveikinu tave su 7 metukais. Šį rudenį jau galėsi eiti į pirmąją klasę“, – šitaip aiškinau tame renginyje, o Petras tik šypsojosi į ūsą – gerai būtų, jei taip būtų.
Kas blogiau už invalidumą
„Klibikščiuoju savo likusia viena koja, ramentu pasiremdamas, į parduotuvę Jonavoje. Prie durų sutinku dvi moteris. Viena kitai sako: „Praleisk invalidą“. Toji atidaro man duris, aš – „Ačiū, mergaitės“. Nueidamas girdžiu – ta, kuri duris atidarė, savo draugei sako: „Kodėl taip negražiai žmogų vadini? Reikia sakyti neįgalusis“. „Kad jis invalidas, tai savo akimis matau, o ar neįgalus, tai dar neaišku!“ Man patiko“, – kikena Petras.
Anais laikais telefonų su įtaisytais juose fotoaparatais nebuvo, tad profesionalūs fotografai darbo turėjo nemažai: sutuoktuvės, krikštynos, laidotuvės ir taip toliau, visas žmogaus gyvenimas nuo lopšio ligi grabo.
„Vestuvėse prifotografuodavau 4 juostas, kiekviena po 36 kadrus. Lyginant su šiais laikais, kai skaitmeniniais aparatais pleškina šimtus kadrų, gal atrodo ir nedaug, betgi iš jų atspausdindavome tikras nuotraukas, o dabar įrašo skaitmeninius vaizdus į fliašiuką, parduoda jį ir žinokis. Kas iš tokių virtualių nuotraukų? Bet kada jos gali pradingti. Skaitmeninė fotografija kaip pinigai banke. Ar žinai anekdotą apie žydą ir lietuvį?
– Ne. Primink.
– Susitiko žydas pažįstamą lietuvį, pasisveikina ir klausia, kaip šis gyvena.
– Lyg ir neblogai, – atsako šis, – dirbu, biznį turiu.
– Oi kaip gerai, oi kaip gerai, – pagiria žydas.
– Ir žmoną turiu, ir vaikus jau tris, – tęsia lietuvis.
– Oi kaip gerai, oi kaip gerai.
– Tad pinigų man netrūksta.
– Oi kaip gerai, oi kaip gerai. O kaip juos tvarkai?
– Kaip visi – naudoju, o kas lieka – į banką.
– Oi kaip blogai, oi kaip blogai. Pinigą reikia turėt pas save, o ne banke.
Taip yra ir su dabartine fotografija. Tikras nuotraukas į albumą pasidėsi, ant sienos pakabinsi ir taip toliau, o kas iš skaitmeninių? Ar daug kas jų atsispausdina? Pasižiūri telefonuose ir tiek. Neretai jos ir dingsta su visu telefonu, – peikė šių laikų naujoves Petras.
„Sykį atėjo pas mus į atelje keletas klientų. Vestuvininkai, kuriuos prieš keletą dienų fotografavau. Tarp jų ir sena bobutė. Aš jau buvau sudėjęs jų nuotraukas į voką; toji bobutė pirmoji jas ir apžiūrėjo. „Oi kokie gražūs paveikslai, oi koks geras maistras, oi tai maistras!“ – gyrė.
Paskui atėjo eilė kitiems žmonėms, jie renkasi nuotraukas, o aš priimu pinigus. Bobutė žiūri nustebusi ir jau sako kitaip: „Vaikeli, tu daryk kaip aš: pasižiūrėjau ir užteks. Žinok, jis pinigus už tuos paveikslus ima! Pilną čemodaną prisidėjo. Aš Kėdainių turguje praeitą šeštadienį buvau – už 60 litų pusantro paršo gali nupirkti, o jis tiek už nuotraukas ima!“ Matyt, ji manė, jog aš turiu dirbti veltui“.
Kaip paneles čiupinėjo
– Ką labiausiai apsimokėdavo fotografuoti?
– Aišku, vestuves.
– Tūkstantį vestuvių nufotografavai?
– Daugiau. Radviliškyje dirbau 2 metus, paskui Jonavoje – virš 30. Iš viso darbo stažas – 38 metai.
– Kitas geras mano pažįstamas fotografas, radviliškietis Rimantas Petrikas, juokėsi, jog vieną dieną fotografavo į tuščią (be fotojuostos) aparatą ir tik negreitai tai suprato. Tau taip nebuvo?
– Ačiū Dievui, ne.
– O dabar ar dar sutinki žmonių, kuriuos kadaise fotografavai?
– Dar ir kiek! Parduotuvėje ar kitur man dažnai sako: „Laba diena.“ Žinoma, atsakau, bet dažniausiai neprisimenu, kur mačiau. Tai viena moteriškė priminė: „Taigi jūs mano kelius čiupinėjot, negi užmiršot?“
– Ei, Petreli, nuo tos vietos smulkiau. Kaip ten tada buvo?
– Nugi, kaip fotografas, turėdavau tvarkingai žmones, kuriuos paveiksluodavau, susodinti ar sustatyti – palei ūgį ir panašiai. Dabar mėgėjams tai nerūpi, fotografuoja bet kaip ir bet ką, o mes buvom profesionalai ir turėjom kokybiškai dirbt: kad vienas kito neužstotų, kad visų veidai matytųsi, kad būtų lygūs tarpai tarp žmonių ir taip toliau. Lauke dar gali taip pasitaikyti, o studijoje klaidų neturi būt. Čia privalo atrodyti kaip dailininko paveiksle – viskas numatyta. Tai va – susodinu paneles ir vyresnes, ir pasitaiko, kad kuri sėdi išsižergusi, kitos koja negražiai pakreipta, sijonas per aukštai užsikėlęs ir panašiai. Tai negi auklėsiu, paskaitą skaitysiu? Prieinu, čiupt už kelių ir suglaudžiu jos kojas arba pakreipiu, kaip turi būt.
– Po sijonu?
– Būdavo, kad iš greitumo ir po sijonu.
– Per ausį negaudavai?
– Ne – juk suprasdavo, kad ne specialiai lendu. Žinoma, kai kurios parausdavo.
– Geras fotografo gyvenimas. Nuogų modelių nepaveikslavai?
– Ne, aš tuo neužsiėmiau.
– Moterį gražiai nufotografuoti ne taip paprasta, ar ne?
– Žinoma. Jei atrodys susiglamžiusi, tai kaip tokią nuotrauką atiduosi – gali ir į liulį gaut. Arba būdavo, atvažiuoja fotografuotis jaunikis – kostiumas juodas, batai juodi, o kojinės – baltos (juokiasi). Tai tenka jas slėpti ar dar ką nors sugalvoti, kad nesimatytų.
– Kai žiūrinėju atelje fotografų nuotraukas, tai atrodo viskas apgalvota ir sustyguota, net ir detalės. Moterys dailios kaip gėlės, dauguma vyrų inteligentai – su kaklaryšiais, baltais marškiniais…
– O tikrovėje būdavo visaip. Pavyzdžiui, būdavo, kad fotografuotis komunistų partijos nario bilieto nuotraukai vyras iš kaimo atvažiuodavo su tamsiais ar languotais marškiniais, be kaklaryšio, apžėlęs barzda ir panašiai. O tam dokumentui reikalavimai būdavo patys griežčiausi: privalėjo būti juodas švarkas, balti marškiniai, kaklaryšis; fotografuoti reikėjo tiktai iš priekio, jokiu būdu ne profiliu. Net fotopopierius komunisto bilieto nuotraukai būdavo specialus ir naudojamas tik šiam tikslui, ir jo atveždavo iš Vilniaus tiek, kiek reikia, ir ne perdaug.
– Ką darydavai, kai žmogus atvykdavo nepasiruošęs?
– Tokiems atvejams turėdavom du valdiškus švarkus – mažesnio ir didesnio dydžio.
– O balti marškiniai, kaklaryšis?
– Turėdavom specialų maketą. Pakiši jį tam vyrui po švarku ir fotografuoji.
– Kaip seilinuką mažam vaikui?
– Panašiai. Lygiai taip pat profesionalūs fotografai dirbdavo ir Smetonos laikais – turbūt pastebėjai, kad visi tų laikų vyrai nuotraukose su šlipsais, baltais marškiniais. O jei kuris atvažiuodavo nesiskutęs ir pajuodęs, tai juk buitinio aptarnavimo kombinate čia pat būdavo kirpykla – nuprausdavo ir nuskusdavo. Ir mes patys savo atelje barzdos skutimo mašinėlę tam reikalui turėjom.
– Oho. O karinio bilieto nuotraukai irgi griežti reikalavimai buvo?
– Ten viskas daug paprasčiau. Ir retušuoti tokią nuotrauką galėjai – kaip ir pasui ar kitam paprastam dokumentui. O partiniam bilietui nuotrauką būdavo draudžiama retušuoti (taisyti, gražinti. – F. Ž.).
Laikinumo laikai
– Dabar telefonais nufotografuoti žmonės išeina arba smulkūs kaip pirštukai tolumoje, arba nors ir arti, bet suklaipyti.
– Nes dažniausiai paveiksluoja plačiakampiais objektyvais, ką ten objektyvais – plastikinėmis akutėmis, kurios artimą vaizdą iškraipo. Žiūri mamos į nufotografuotus telefonu vaikus ir džiaugiasi – „koks gražus mano vaikas“… O mane juokas ima, nes to vaiko liemuo plonas kaip vapsvos, o pirštai stori kaip seno diedo, mat jie atsidūrė arti „objektyvo“. Bet tyliu – tegul džiaugiasi.
– Į žmonių namus eidavai fotografuoti vestuves ir panašiai, kaip dabar dažnai daroma?
– Labai retai ir tik pas pažįstamus. Darbą studijoje laikydavom rimtesniu, nes namuose, salėse ir panašiai fotografuoja kas moka ir kas nemoka. Be to, studijoje tinkamesnės sąlygos – profesionalus apšvietimas, technika ir t. t.
– Betgi ir tuometiniai fotoaparatai būdavo nejautrūs šviesai, dabartiniai jautresni.
– Stiprios ir tinkamos šviesos reikėjo ir spalvotai fotografijai, kai ji atsirado. Paprastos kaitrinės lempos netiko – jos skleidė gelsvą šviesą. Vėliau buvo fotografuojama pasišviečiant blykstėmis.
O kai dėl senovinės technikos – jaunystėje turėjau seną plačiajuostį rusišką fotoaparatą „Moskva 5“ su dumplėmis – kaip ryškiai jis fotografavo! Ir dabar tebeturiu puikių fotoaparatų, kuriais dirbau – vokišką siaurajuostį „Praktica“, plačiajuosčius „Pentacon“, „Saliut“ ir kitų.
– Studijose anais laikais fotografuodavot trikojais, palindę po marška.
– Į fotokameras ant tų trikojų būdavo dedamos ne siauros fotojuostos arba mažulytės fotomatricos, kaip yra dabartiniuose skaitmeniniuose fotoaparatuose, bet didelės, 18×24 ir net 30×40 centimetrų, fotoplokštelės. Ryškumą tekdavo nustatyti labai atidžiai, tam ir praversdavo marška. Tačiau kokios ryškios nuotraukos išeidavo, kiek detalių jose būdavo!
Gal 1980 metais savo žmonai per jos gimtadienį padovanojau garsaus amerikiečių fotografo Anselio Adamso nuotraukų albumą. Radau komise už 46 rublius. Ji tada buvo nelabai patenkinta, kad tik albumas, o dabar jis kainuoja ne vieną tūkstantį eurų. Adamso (1902–1984) fotografija buvo nespalvota, tačiau unikali – jo nuotraukose nėra nė vienos neryškios detalės. Jis fotografuodavo daugiausia gamtą ant 30–40 cm fotoplokštelių ir ne bet kada, o ypatingomis sąlygomis ir ypatingu laiku. Jo darbai neeiliniai.
Dabar niekas taip nebedirba, dabar laikinumo laikai.
Estės buvo sukalbamos
– Prisimenu, anuomet trūkdavo fotopopieriaus ir kitų fotomedžiagų, tai važiuodavai jų parsivežti net iš tolimų TSRS miestų.
– Valdiškas tiekimas buvo prastas, tai kas belikdavo, kaip parsivežti patiems. Su kolega Aleksu mano žiguliu arba traukiniais keliaudavome tai į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), tai į Perejasvlį už Maskvos, tai į Taliną fotopopieriaus.
– 20 kilogramų jo parsiveždavot?
– Ne, ką tu – apie 100 kilogramų kiekvieną kartą. Nusiperki gamykloje, atsiveži taksi į traukinių stotį, susikrauni į vagoną ir parsigabeni. Nes buitinio aptarnavimo kombinatas gaudavo nedaug, be to, daugiausia mažų formatų, o mums reikėdavo didesnio.
– Daug kyšių tekdavo sumokėti tose gamyklose?
– Nelabai, išskyrus Ukrainą. Kijeve tai daug sukčių būdavo. O kitur ne.
– Kažkada pasakojai, kaip sutarei su Talino pardavėjomis.
– Ten važiuodavau čekiško spalvoto popieriaus. Iš pradžių nuveždavau joms lietuviško likerio, bet, matau, jos raukosi ir šiaip nelabai patenkintos. Tai tiesiai ir išdrožiau: „Mergaitės, moku 10 procentų daugiau. Pavyzdžiui, jei kaina 100 rublių, tai moku 110.“ Jos kaip nušvito… Nuo tada būdavo – skambina man jos į Jonavą ir praneša: „Atvažiuok, jau turim tau reikalingą formatą.“ Nulekiu ir parsivežu. Ir jos patenkintos, ir man gerai.
– Iš kokių lėšų?
– Ir valdiškų, ir asmeninių. Jei norėjai dirbti ir uždirbti, tai turėjai kažkaip suktis.
Rusai gyrė, bet vis tiek mokė
– Dabar ne skaitmenine fotografija dar kas užsiima? Juk tai kažkas tokio kaip melomanams muzika iš vinilinių plokštelių.
– Mažai kas. Labai pabrango fotojuostos, chemikalai, fotopopierius.
– Todėl sumažėjo ir fotoparodų?
– Žinoma. Juk atspausdinti nuotraukas ant didelio formato popieriaus tapo labai brangu, nedaug kas gali sau tai leisti.
– Tu buvai, o gal ir tebesi, Lietuvos fotografijos meno draugijos narys, draugavai su garsiais fotomenininkais. Kurie ypač patiko?
– Kaunietis Aleksandras Macijauskas – jo nuotraukų ciklai iš turgų, veterinarijos klinikų ir kiti. Draugavau ir su Romualdu Požerskiu bei dar kai kuriais, bet ką čia girsiuos. Važinėdavau į Fotomeno draugiją Vilniuje klausytis fotografijos lektorių iš Maskvos – jie atvykdavo mus mokyti, nors patys sakydavo, jog Pabaltijo fotografija labai savita ir geresnė negu Maskvos.
– Kada išvykai iš Radviliškio fotoatelje?
– 1974 metais, nes pašaukė į armiją. Išlydėjo visa atelje. Tebeturiu nuotrauką, kur visi nusifotografavome – Lina Trembelytė (ji gal ir dabar Radviliškyje tebegyvena), Vytautas Banaitis ir kiti.
– Berods ir armijoje buvai fotografas?
– Taip. Tarnavau Gruzijoje, dabar sako Sakartvelas. Įamžindavau kareivių kasdienybę. Fotografuoti buvo leidžiama tik ant 36 kadrų juostos ir kiekvienai fotosesijai – kiek kadrų beišnaudočiau – turėdavau imti atskirą fotojuostą. Negalima būdavo jų karpyti. Panaudojęs turėdavau visas priduoti savo valdžiai, kaip ir nuotraukas.
– Kažkada sakei, jog fotografavai TSRS gynybos ministrą ir net kalbėjai su juo.
– Na taip, sykį į mūsų dalinį užsuko tuometinis maršalas Dmitrijus Ustinovas ir keletas jo pavaduotojų. Fotografavau ir matau – Ustinovas moja man prieiti. Priėjau, prisistačiau kariškai, kas esu ir kad iš Lietuvos. „Kodėl šis kareivis be paradinės uniformos?“ – paklausė maršalas mūsų dalinio vado. Tas pasiteisino: „Tak točno, dajom (Duosim).“ Dalinio karininkai buvo kalti, kad mums, kareiviams, tokiomis svarbiomis progomis duodavo tik paradinę kepurę. Bet man paskui nekeršijo, gal patiko, kad nepaskundžiau.
– O po armijos?
– Susiradau tokį pat darbą Kaune. Čia dirbdamas susipažinau su fotomeninkais – minėtais Macijausku, Romualdu Požerskiu, Romualdu Rakausku, Virgillijumi Šonta. Tiesa, dar Radviliškyje dirbdamas jau bendravau su Šiaulių fotografijos muziejaus įkūrėju Antanu Diliu ir kitais fotografais. Kaune sutikau ir fotografą Juozą Gustaitį. Jis gerai fotografuodavo ir mane daug ko išmokė. Gabus buvo ir daug draugų fotomenininkų turėjo, mane su jais supažindino.
Vėliau iš Kauno perėjau dirbti į Jonavos buitinio aptarnavimo kombinato fotoatelje. Kombinatui tada vadovavo buvęs krepšininkas Anatolijus Čiupkovas, poetės Dalios Teišerskytės vyras. Prikalbinau ir Gustaitį dirbti Jonavoje.
– Ar šiame amate būdavo įmanoma padaryti ir meniškų nuotraukų?
– Pasitaikydavo viena kita, ypač Gustaičiui.
Senas pažįstamas nepažino
– Fotografuodamas gal ir savo žmoną susiradai?
– Ne, truputį kitaip buvo. Bet tiek to, nekalbėkim apie tai, nes nugyvenus kartu nemažai metų, ji išėjo savais keliais, o sūnus liko pas mane.
– Tačiau po to kita nelaimė – netekai kojos…
– Nes susirgau diabetu ir kurį laiką pats to nesupratau. Koja tapo nejautri, galvojau – praeis, ko čia skubėti pas daktarus. Ir kai jau atsidūriau Vilniaus „Raudonojo kryžiaus“ ligoninėje, buvo vėlu. Pasakė – reikia amputuoti, nes kraujagyslę virš kelio užkimšo krešulys ir gali ištikti mirtis.
Operavo 2008 metų gegužės 13 dieną, prisiminsiu tą datą visą gyvenimą. Prieš tai atėjo į palatą chirurgas Vitkus su čemodanėliu. Vyresnysis Vitkus – berods jo vardas Mečislovas; jis kadaise Radviliškio rajone šienapjovės nupjautas kojytes mažai mergaitei prisiuvo. Atsidarė lagaminiuką, patikrino venas mano kojoje ir piešia flomasteriu ant šlaunies liniją, kur pjaus. Aš klausiu: „Daktare, o gal žemiau kelio būtų galima?“ O jis sako: „Melskis Dievui, kad pataikyčiau, kur reikia. Jei pataikysiu – tu mane pragyvensi.“
Taip ir atsitiko: aš jau 18 metus po tos operacijos gyvenu, o to gydytojo ir net jo sūnaus, irgi chirurgo, jau nebėra.
Kitą dieną po operacijos aplankė ligoninės vyriausiasis gydytojas Gediminas Degutis. Apžiūrėjo, kiek liko iš mano kojos, ir sako: „Pagal viską matau, kad tau diabetas ne dėl cukraus. Gal problemų gyvenime turėjai?“
Papasakojau apie skyrybas. „Tada viskas aišku, – pasakė gydytojas, – laimė, kad nenuklimpai alkoholyje – neilgai būtum gyvenęs.“
– Kai tave po to pamačiau sanatorijoje, atrodei nekaip, tačiau stengeisi būti linksmas.
– Tai negi verksi. Gyventi reikia. Ligi rudens teko pragulėti, paskui mokiausi eiti su ramentais. Po to padarė man dirbtinę koją. Bet nieko gero iš jos – nutrina, paskui ten kraujuoja, skauda. Retai kada užsidedu.
– Kaip viskas vertėsi tavo gyvenime!
– Į darbą nebėjau, fotografiją teko mesti. Kaip fotografuosi, jei rankose lazdos? Negi jas pažastyse laikysi?
– Fotografų neįgalių nebūna?
– Nu ką ten darysi be kojos – juk tame darbe pavaikščioti tenka. Be to, dėl diabeto nusilpo ir akys, vis prasčiau matau. Ir kompiuterio dėl to negaliu naudoti.
Fotostudiją, kurioje turėjau akcijų, teko parduoti. Gyvenau iš pašalpos, dabar iš pensijos. Bet sūnus Linas daug padeda – vežioja pas gydytojus, atveža pabūti čia Kairėnuose, kai paprašau. Dabar jis jau turi savo butą ir savo šeimą, bet ir mane globoja.
Svarbiausia – gyvenu. Neseniai va kaip buvo: einu iš parduotuvės Jonavoje pamažėle. Netoli mano buto yra alaus baras, kadaise ten pasėdėdavau. Žiūriu – jo durys atsidarė ir vienas pilietis išėjęs traukia tiesiai link manęs.
Priėjęs pakėlė galvą ir krūptelėjo. „Čia tu, Petrai?“ – nustebo. „Aš“, – atsakiau. – „Taigi tu seniai miręs! Aš gal sapnuoju arba alaus padauginau.“ „Gali pačiupinėt“, – sakau. „Nu negali būt! Man sakė, kad tavęs nebėr“, – vis dar netikėjo tas žmogus.
Paskui įsikišo ranką į kišenę, išsitraukė saują monetų. – „Jeigu tu gyvas, tai turiu atšvęst.“ Ir grįžo į barą“, – juokėsi Petras.
Vaitiekūnų merginos ne blogesnės
O dabar šiek tiek biografijos. Gimtasis Petro Kairėnų kaimas plyti kairiajame Šušvės krante keletas kilometrų už Grinkiškio, o kitapus šios upės – mano tėviškė Vaitiekūnai. Visais laikais šie kaimyniniai kaimai rungėsi, kuris mandresnis – tarkim, kurio panelės dailesnės, vaikinai stipresni, sodybos didesnės. Būdami jauni mes, vaitiekūniškiai, traukdavom į šokius Kairėnuose, o kairėniškiai atmindavo į linksmybes mūsų kaimo Petrėtynėje.
Dabar jau nebežinau, ar tikrai Kairėnų panelės buvo gražesnės už mūsiškes, ar taip mums galėjo atrodyti tik todėl, jog svetur ir žolė žalesnė, nes prisimenu tik kairėniškę Gražiną Meleškaitę – taip, ji buvo verta savo vardo. Du mano klasės draugai rėžė apie ją sparną, bet liko it musę kandę, mat Gražina po Grinkiškio mokyklos baigimo ištekėjo už tos mokyklos fizikos mokytojo Alfonso Margelio. Po to jie gyveno Jonavoje. Deja, abu jau amžinatilsį.
Betgi mūsų kaimo merginos buvo ne blogesnės! Kristina ir Regina Poškaitės, Vida ir Nijolė Švėgždaitės, Aldona Jakštaitė, Aniceta ir Gražina Liniūtės, Dangirutė Zakarevičiūtė ir kitos, o kur dar kiek vyresnės anų metų Vaitiekūnų ir Ridikių kaimų gražuolės Regina Kuprytė, Nastė Dubinskaitė? Jų akių mėlyje galėjai kaipmat paskęsti, ne vienam ereliui taip ir atsitiko.
Bet jei tamstai tokios kalbos nebepatinka, nes plaukams pražilus tapot labai dvasinga – galime palyginti, kuris kaimas davė pasauliui daugiau kunigų. Iš garsiosios Vaitiekūnų kaimo Miežinių giminės kilo trys kunigai Miežiniai, iš kurių vienas – vaitiekūniškis Mykolas Miežinis – buvo ne tik dvasininkas, bet ir kalbininkas bei tautosakininkas. O antrasis, Matas Miežinis, 1906 m. pastatė Žeimių miestelyje (Jonavos r.) neogotikinio stiliaus bažnyčią. (Tiesa, Matas ir jo brolis Mykolas buvo gimę Radviliškio rajono Juodžių kaime, tačiau jų tėvas Antanas Miežinis buvo vaitiekūniškis, į Juodžius išsikėlė tik po vestuvių su ten gyvenusia nuotaka.)
O Kairėnų kaime gimė, užaugo, vėliau dvasininkų seminarijas baigė ir XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje kunigais įvairiose Lietuvos parapijose darbavosi du kairėniškiai – Kazimieras Daukša ir Vincentas Zapkus. Gal dvasiškų tėvelių iš to kaimo būta ir daugiau, aš žinau tik tuos du.
K. Daukša (g. 1866), nepaisydamas rusų caro valdžios draudimo, įvedė lietuviškas pamaldas Kalviuose, Daugėliškyje, Švenčionyse, Joniškyje, Punioje, Stakliškėse, Pivašiūnuose. Platino uždraustą lietuvišką spaudą, savo pamoksluose skatino lietuvybę. Todėl buvo caro valdžios persekiojamas ir ne kartą baustas. Manoma, jog mirė prieš Antrąjį pasaulinį karą, jo mirties datos man nepavyko rasti.
Kitas minėtas kairėniškis – V. Zapkus (g. 1868) irgi pastatė bažnyčią – 1911 metais Žiobiškyje (Rokiškio r.). Jis buvo šio mano draugo Petro Zapkaus senelio Martyno brolis. Turbūt niekam ne paslaptis, jog pastatę bažnyčias kunigai turi pirmenybę pas šventą Petrą prie Rojaus vartų.
Netrukus po bažnyčios pastatymo kunigas Vincentas mirė nuo vidurių šiltinės – labai dažnos anais laikais ligos. Jis tada buvo vos tik perkopęs 40 gyvenimo metų. Palaidotas Žiobiškio bažnyčios šventoriuje.
Pirmasis Kairėnų verslininkas
Bet grįžkime prie manojo Petro Zapkaus, kuris dabar gal dar ir ne šventas, bet ką gali žinoti, kas kada bus:)
Jo tėvų Antano ir Teresės Zapkų vienkiemis tebestūkso Kairėnų laukuose kitapus Šušvės, gal pora šimtų metrų nuo kelio Krakės–Grinkiškis. Jau tuščias, nes Petro tėtis Antanas prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą pasistatė erdvų mūrinį namą Kairėnų centre. Čia kadaise ir buvo jo gimtoji gryčia, gyveno tėvai. Atėjus prieškariniam vajui keltis iš kaimų į vienkiemius (vadinamąsias kolionijas), Zapkai ir buvo susirentę sodybą netoli Šušvės. Tad Antanas Zapkus po keleto dešimtmečių grįžo į savo gimtąją vietą gyvenvietėje.
Tą įvykį Petras nupasakoja taip. „Ėjo sykį mano tėvas per Kairėnus ir nustebo: ten, kur kadaise buvo jo tėvų namas ir kur jis gimė, prikrauta statybinių medžiagų.
Nudrožė jis pas kolūkio pirmininką ir klausia: „Ką ten darysit?“ „Namą statysim“, – atsakė pirmininkas. „Bet čia buvo mano žemė“. „Tai ir statykis, kad tavo žemė“, – pasijuokė pirmininkas, nes manė, jog tai nebe Zapkaus jėgoms. „Ir pasistatysiu!”, – atšovė mano tėvas. Ir pasistatė – ne bet kokį, o pagerintą, aukštesnį negu kiti Kairėnų namai ir su dviem verandomis, iš abiejų namo pusių“.
Gaila, jog po to Antanas Zapkus nebeilgai gyveno – eidamas 71-uosius, užmigo amžinu miegu Šiaulių ligoninėje, kur gydėsi širdį. „Seselė atėjo pakviesti ligonius vakarienės, pašaukė „Zapkau, o ko tu nesikeli“, bet šis neatsiliepė. Sesutė pajudino – ogi negyvas“, – pasakoja Petras. Lengva mirtis, ne visiems Dievulis tokią duoda.
Antanas Zapkus garsėjo Kairėnuose ir tuo, jog buvo, šių dienų terminais tariant, pirmasis to kaimo verslininkas – augino šiltnamyje agurkus bei kitas gėrybes ir veždavo savaitgaliais į Krakių, Grinkiškio ir kitus aplinkinius turgus.
Todėl pirmasis Kairėnuose buvo nusipirkęs automobilį „Moskvič 401“. Kaime anais laikais tai buvo stebuklas, nes už vairo ne kolūkio pirmininkas ar kunigas, o kaimynas! (Antai kadaise Vaitiekūnų kaimo Sipavičiui iš Amerikos atsiųstą „Volgą” Vosiliškio kunigas nupirko.) Petras netverdavo džiaugsmu, kai tėvas pakviesdavo važiuoti kartu.
Antanas Zapkus ir šiaipjau buvo vyras apdairus, su bet kuo nedraugavo. Aš berods jau minėjau, jog vienas jo draugų buvo Vaitiekūnų kaime gyvenęs „Spindulio“ kolūkio vyr. mechanikas Adolfas Švėgžda ir jiedu kartais atsidarydavo buteliuką. „Tavo sūnūs geri, o mano dukros gražios – atiduodu, Antanai, tavo Petrui savo Nijolę, o dabar įpilk“, – tuose pasisėdėjimuose yra sakęs Adolis Švėgžda.
Gyvenimas patvarkė savaip, Petrui pažadėtoji nuotaka ištekėjo už kito irgi gero žmogaus įdomiu vardu, o Petras vedė kitą merginą, bet tai tebus vėlesnė kalba.
Tėvų namą išsaugojo
Petro mama Teresė Zapkuvienė buvo kilusi iš Rūkų kaimo (Kėdainių r.). Antanas bene Krakių turguje ar bažnyčioje ją pamatęs įsimylėjo, kai ji buvo dar Mitriūtė.
Man taip pat toji pavardė yra svarbi, nes Mitriūtė buvo ir mano babytė Elena Mitriūtė-Poškienė, gyvenusi vienkiemyje prie Vaitiekūnų, o tai tolokai nuo Rūkų. Mano baba ir seserį turėjo Teresę Mitriūtę; šioji visą gyvenimą liko netekėjusi ir glaudėsi pas geros širdies moterį Valaitienę jos trobelėje Vaitiekūnų pakraštyje, šalia Daparancijos miško.
Petro mamos Teresės Mitriūtės-Zapkuvienės tėvai Mitriai Rūkuose buvo garsiojo Grinkiškio mokyklos muzikos mokytojo Algirdo Čepo tėvų kaimynai. Algirdas su Terese vaikystėje kartu ganė karves.
„Kai atėjau mokytis į Grinkiškio vidurinę mokyklą, Algirdas Čepas, pamatęs klasės dienyne mano pavardę, pašaukė mane, – pasakojo Petras. – Atsistojau. – Tu gal Teresės iš Rūkų kaimo vaikas? – paklausė Čepas. – Taip, tas pats, – atsakiau. – Tai padainuok čia dabar man ką nors, – paliepė mokytojas.
Aš pablioviau nebeprisimenu kažką, nes nemoku ir nemėgstu dainuot. „Et, – nusivylė Čepas, – tavo mamos balsas buvo daug geresnis. Sėskis“. Mano mama iš tiesų labai gražiai dainuodavo ir daug dainų mokėjo“.
Be to, Teresė Mitriūtė-Zapkuvienė buvo poeto Maironio giminaitė. „Mano senelio mamos mama Mačiulytė ir Maironis buvo pusseserė ir pusbrolis. Maironis kartais atvažiuodavo su keturių žirgų traukiama karieta pas mano senelius į Rūkus. Mano mama tada buvo 8 metų ir prisiminė poetą tik tiek, kad kai jis paskutinį kartą lankėsi, ji pašėrė jo arklius.
O senelis kartais pajuokaudavo: koks jis Maironis? Jis gi Mačiulis“, – pasakojo Petras.
Iš tiesų šio poeto pavardė tokia ir buvo, o Maironis – literatūrinis jo slapyvardis.
Antanas Zapkus iškeliavo į geresnį pasaulį berods 1995 metais, jo žmona – 12 metų vėliau. Ir jų vaikai – vyriausiasis sūnus Petras bei jaunesnieji Antanas ir Vida (dar viena Zapkų dukra – Irena pačioje jaunystėje užgeso nuo vėžio) nusprendė savo tėvų namą Kairėnuose išsaugoti – nepardavė.
Dabar visi jie gimtinę lanko ir prižiūri, o Petras ten praleidžia ištisą vasarą, kai kuriais metais net ir rudenį bei žiemą, nors turi butą Jonavoje. „Kairėnuose man daugiau oro ir yra ką veikti, o Jonavoje gali nustipti iš nuobodulio“, – aiškina Petras. Keista matyti jį kraunant malkas į rūsį ir kitus darbus dirbant – juk viena koja! O dar Petras moka ir mėgsta gaminti skanius valgius.
Mėgo fotografuoti tėviškę
Su Petru susidraugavau mokydamasis Grinkiškio vidurinėje mokykloje. Buvau tada devintoje, o Petras aštuntoje klasėje ir gyvenome kartu „ant buto“ per žiemą pas Januškas Grinkiškyje. Tiksliau, tėvai mums nuomojo kambarį, nes bristi per sniegus keletą kilometrų iš mokyklos džiaugsmas nedidelis.
Baigęs aštuonmetę (tuo metu tai buvo pagrindinis išsilavinimas), Petras sumanė mokytis fotografijos Vilniuje. „Nepriėmė – gal per jaunas atrodžiau. Tačiau iš gailesčio pasakė: palik savo adresą, jeigu kas nors iš pirmo kurso iškris, pranešim, bet turėsi atsivežti savo rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato siuntimą, kad jiems fotografo reikia.
Taip ir buvo – po Naujųjų metų atėjo laiškas, kad galiu atvažiuoti. Siuntimą gavau nesunkiai. Mokykloje pasakė: jei stengsies – pasivysi bendrakursius, jeigu ne – išmesim. Baigiau sėkmingai. Ten, kur dabar Seimas, mes sportuodavom“, – pasakoja Petras.
– Kodėl sumanei mokytis fotografijos? Gal kas iš tėvų buvo prie meno?
– Mama gražiai piešdavo.
1972 metais baigęs fotografijos mokyklą, Petras gavo paskyrimą dirbti fotografu Radviliškio rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotoatelje. Tebėra ji ir dabar toje pačioje vietoje.
Aš tuo metu jau dirbau šio rajono laikraščio „Komunizmo aušra“ (tais laikais šis pavadinimas mažai ką juokino) redakcijoje, rašiau apie žemės ūkį. Apsidžiaugiau, kai Petras atvažiavo į Radviliškį. „Gal galėtume kartu nulėkti į tą kolūkį – padarytum nuotrauką?“ – prašydavau. Dažniausiai Petras sutikdavo.
Šitaip jis nufotografavo vaitiekūniškius Feliksą Šulskį, Eleną Poškienę (Liudo Poškos žmoną), Vladą Kvietkų, gal ir daugiau to kaimo žmonių. Ypač noriai vykdavo į Kairėnus – jo padarytų šio kaimo gyventojų nuotraukų irgi publikuota anų metų Radviliškio rajono laikraštyje.
Skausmas susiranda visus
…Petro sūnus Linas su savo pusbroliu seniai išvažiavo, laikas ir mudviem su Petru baigti jubiliejinį jo balių, juolab kad ir laikrodis rodo jau po vidurnakčio. Petras atsistumia nuo stalo savo „tačke“ ir spiriasi ja savo kambarėlio link. Jis kadaise nupjovė minkštos kėdės – „pufo“ kojas, jų vietoje pritaisė ratukus ir sėdėdamas bei pasispirdamas trumpa lazdele, šitaip juda po tėvų namą; neįgaliojo vežimėlis jam nepatinka.
Aš irgi trauksiu miegot, bet prieš tai dar išsliūkinu į lauką. Birželio naktis giedra, kaip dažniausiai ir būna šį gražiausią vasaros mėnesį. Aiškiai matyti ne tik didelis kryžius, kurį kadaise prieš savo namą pastatė Petro tėvas, bet ir kaimynų trobos. Vienoje jų langai vis dar šviečia. Žinau, jie švies ligi ryto, matyt, anas žmogus tamsoje miegoti negali. Skardžiai cirpia cikados, kažkur Kairėnų pakraštyje suamsi šunelis.
Grįžęs išgirstu Petro kambaryje negarsiai traškantį ir kažką veblenantį radijuką. Kaip anam kaimynui be šviesos, taip Petrui be radijuko užmigti sunku. Visi mes žmonės ir visi turim bėdų, problemų, skaudulių. Tik vieni aimanuoja, o kiti, kaip mano bičiulis Petras Zapkus, stoiškai kenčia, šypsosi ir raito smagias istorijas. Norėčiau toks būti ir aš.
Feliksas Žemulis
Petro Zapkaus archyvo ir Felikso Žemulio nuotraukos
