Pokario laikais mano Brizgių kaime, kas netoli Lieplaukės, gyveno daug garbingų žmonių, vienas iš tokių buvo Pranciškus Kęsminas, kurį kaimas pagarbiai Papuniu vadino, apie jį šiandien ir noriu papasakoti, jeigu Tamstoms tai būtų įdomu.
Pamažu vėjuje linguoja dar neatsibudę kaimo sodybų medžiai – klevai, uosiai – jau senokai nužydėjusi ieva prie užakusios Brazdauskio kūdros, kurios pakraščiuose tingiai vėjuje siūbuoja ajerai. Mėlyni laumžirgiai kantriai saulėje šildosi ant ilgų jų stiebų, juodalksnių pavėsyje. Ant dar vis žydinčios vandens lelijos plataus lapo, tingiai tupi žaliūkė varlė. Ties gimtųjų namų kiemu šermukšnių kekės jau raudonuoja. Jis, neskubėdamas nusiskynęs rudeniškai gelstelėjusio šermukšnio lapą, pasuko namų link. Tai buvo, ką tik iš laukų grįžęs Pranas Kęsminavičius – garbingiausias Brizgių kaimo žmogus. Dabar sėdintis prie savo darbo medinio stalo ir pirštais nervingai voliojantis tą nuo pakelės šermukšnio nusiskintą rudeniškai gelstelėjusį lapą. Pranas bevelytų save Pranciškumi vadinti, bet visas kaimas jį tiesiog Papuniu vadina, mat jis yra vyras nagingas, mokantis šiek tiek angliškai bei porą žodžių rusiškai, galintis bet kokį rūbą pasiūti, baldą sumeistrauti. Antai, užkėlęs ant daržinikės laiko iš ąžuolinių lentų sau susikaltą karstą. Todėl Papuniui dabar ir neramu, todėl jis nervingai ir barbena į stalą, kad metai bėga skuba, kad ant aukšto užkeltas karstas jau pradeda dūlėti. O juk karstas ne bet koks – iš onžovlinių lentų! Kadangi Pranas, nors ir kilęs iš žemaitiškai varganos šeimos, bet užaugo nešpėtnas vyras, tai žmoną paėmė irgi nešpėtną – kažkokią ganėtinai turtingą ūkininkaitę. Ši, savo Praną į amerikas uždarbiauti išleidusi, namuose buvo pasilikusi su būreliu mažų vaikų, tarp kurių – dvi mažametės dukros. Kai tos dukros tapo gražiomis bei karštomis panelėmis, žmona vyrui parašė: „Papunėli, grįžk namo, tavo mergų nebenuvaldau“… Nuo to laiko Praną visi niekaip kitaip, kaip tik Papunėliu ėmė vadinti. Dažnai pas jį žmonės iš tolimiausių pasviečių atvažiuodavo – veždavosi visokių testamentų surašyti, Pranas tada save tik Pranciškumi vadinantis, išvažiuodavo išdidžiai vežėčiose atsilošęs, o grįždavo – gerokai „ant smagumo“ paėmęs. Tada smuikeliu gieždavo vienintelę mokėtą melodiją, kurią „Saldžiuoju kazokėliu“ vadintą. Ilgokai anglių kasyklose dirbęs, Pranciškus namo parsivežė nemažai dolerių, todėl pavieškelėje prisipirko 15 ha dydžio gabalą žemės, pasistatė pastatus, net paukštyną buvo surentęs, žadėjo paukštininkyste verstis, bet užėję kolchozai viską atėmė. Priedo dar ir pats smarkiai apsirgo – kojelės pradėjo nebeklausyti: Papunėlis ilgam į lovelę atgulė. Kol Pranas buvo jaunas, vaikščiodavo išdidus, angliško milo kelnėmis apsimovęs, sutikęs žmogų, prieš pasisveikindamas, ilgai šluostydavosi rankas į tas angliško milo kelnes. Ir ne bet kokios tos jo kelnės buvo, o galifė, ir švarkas jo ne šiaip sau buvo, o su stačia apykakle – frencius. Šventadieniais po kaklu Pranciškus pasirišdavo šilkinę rudo grunto skarelę su žirneliais. Jau ir paralyžiuotas lovoje sėdėdamas, nuo sienos smuikelį nusikabinęs čirpindavo, vis žemaitiškai dainuodamas: „Liovb šovkt, liovb dainiovt, liovb pas mergas nuvažiovt…“. Gavęs nuo namiškių vakstyti (barti), senstantis Pranciškus savo seną smuikelį skubiai vėl ant sienos kabindavo sakydamas: „Gyvenimėli gyvenimėli, ir kada tu pablogėsi?..“
Visais laikais pas Pranciškų vakarais dažnai įvairaus plauko žmonių susirinkdavo. Atėjusieji politikuodavo, kortuodavo, kaimo naujienas aptarinėdami, kartais ant stalo ir „pipirinės“ butelaitis atsirasdavo. Tada namiškiai ir Papunio lovą arčiau stalo pritraukdavo. Šis susirinkusių žmonių atsiklausdavo: „Na, tai kaip, vyrai, šiandien gersime: kaip žmonės ar kaip gyvuliai?“ Visi beveik choru atsakydavo, kad, žinoma, gers kaip žmonės, juk kur tai matyta gerti kaip kokiems gyvuliams. Pranas atsakydavo: „Jūs, mieli prieteliai, gerkite kaip išmanote, o aš šiandien kaip koks gyvulys pasigersiu, vot!“. Ir tuoj pat paaiškindavo, kad žmonės juk geria, prigeria, nebetelpa gerti, bet vis vien geria – be jokio saiko, be jokios pabaigos, o arklys kaip geria? Nugi, tik tiek, kiek troškulį numalšinti, numalšinus troškulį arklio daugiau gerti net su botagu nepriverstum. Kaimo vaikams jis aiškindavo, kad kiekvienas žmogus gali kaip paukštis skraidyti. Pasiteiravus, o kodėl jis pats neskraido, Papunis nedvejodamas atsakydavo, kad jaunystėje, kol jėgų turėjęs, jis oi dar ir kaip skraidęs, beveik visą pasaulį apskridęs. Papunėli, o kaip žmonės atsiranda? „Oho-ho-hoo, čia gi vieni niekai, – sakydavo jis, – nueini į molduobę, iš kur Alsėdžių žydai molį puodams žiesti ima, iš ten pasiimi kuo didesnį molio luitą, nulipdęs berniuką ar mergaitę, su šiaudu per užpakalį jam dvasios įputi, štai tau ir yra žmogus!“, jei atsirasdavo klausytojų, Papunėlis sėdėdamas lovoje dar aiškindavo, kaip tą įpūstą dvasią būtina saugoti – prie stalo ar bažnyčioje, jokiu būdu nepersti. Bet pats, Papuni, juk dažnokai orą garsiai pagadini. O-ho-hooo! į barzdą kikendamas sakydavo Papunis, čia gi visai kits reikals, čia juk ta dvasia, kurią galima išleisti, mat ji yra netikra, o tik babūnės išvirtų pupų su rūgštu pienu. Pasakoja, būdavo, papunis visa tai, o pats – toks laimingas laimingas. Iš tos laimės net akys šelmiškai blizga, ar net ašaros iš juoko ištrykšta.
Kaimo vaikus jis dažnai mokindavo, kaip galima po apačia pasidėjus kalkinio popieriaus, iš laikraščio kokį nors piešinį perspausdinti. Tuometiniuose laikraščiuose dažnai būdavo spausdinamas tautų papunio, draugo Stalino bareljefinis portretas. Kaimo Papuniui labai neblogai išeidavo to kito papunio portretą nukopijuoti, tik pastarojo ūsai kartais kreivoki gaudavosi. Tada mūsiškis Papunis tautos papunio atvaizdą imdavosi kopijuoti antrą kartą. Vieną dieną, taip kopijuojant gal kokį ketvirtą ar penktą kartą, tautos papuniui laikraštyje akys prasidūrė. Visais laikais buvo skundikų apsčiai, todėl vieną gražią pavakarę į kiemą kad įlėkė malkomis kūrenama „polutarka“, pilna uniformuotų bei ginkluotų vyrų. „Tu ką, draugas Kęsminavičiau, kodėl draugui Stalinui akis badai!?“- šie rėkė, o ant stalo, kaip tyčia, priešais visų akis to laikmečio laikraščių va, toks šūksnis, ant to šūksnio pačio viršaus kaip tik tas laikraštis su visų tautų papunio išbadytomis akimis. Mūsų kaimo Papunį nuo bėdos tada išgelbėjo babūnės atnešti rūkyti lašiniai, papjaustytas cibulis ir butelis naminukės.
O štai apie tą patį Papunį gabaliuks iš šeimos archyvų žemaitiškai kažkieno neklusnia ranka kas parašyta: 1866-08-15. Alsėdžiai. Santuoka Petro Kęsminavičiaus 35 metų iš Alsėdžių miestelio su Rozalija Kniustytė 25 metų iš Platakių kaimo, jų tėvai Antanas ir Virkutytė Kęsminavičiai bei Juozapas Kniustys ir Barbora Širvytė. Rozalija ir Petras turėjo 11 vaikų. Tarp jų Pranciškus Kęsminavičius, kuris Brizgiuose draugiškai buvo vadinamas tiesiog PAPŪNIU, ir pats savo trijose santuokose turėjo 14 vaikų.
Iš viso turėčiau pasiaiškint, ką jis turėjo iki Brizgių. Juk pirmą atsiskaitymą iš motinos Rozalijos jis gavo po tėvo Petro Kęsminavičiaus mirties iš paveldėjimo apie 1894 m, antrą berods 1905 metais, kai motina Rozalija Alsėdžių bendruomenės teisme pilnai susigrąžino nuosavybę Platakiuose. Reiškia pinigų Papunis turėjo ir iš palikimo, ir iš pirmosios žmonos Labžentytės kraičio iki išvykimo uždarbiauti į Ameriką kartu su seserimi Kazimiera po pirmosios žmonos jau minėtos Labžentytės mirties 1908 m.
Iš USA jis grįžo gal 1914, nes 1915 pradžioje jau gimė pirmasis vaikas santuokoje su Latakaite, po jos mirties apie 1910 metus Pranciškus palikęs 6 nedidelius vaikus išvyko į Ameriką uždarbiauti. Kartu vyko jo sesė Kazimiera, JAV išbuvusi iki pat 1939, o Papunis grįžo galbūt 1914, nes 1915 pradžioje po ilgo tarpo jam gimsta sūnus Petras, antroj santuokoje rodos gimė penki, tarp jų ir šelmis vėliau susidėjęs su trečiąja žmona, kuri buvo jaunesne už Papunį net 37 metais. Ši naujausia ir jauniausia pamotė Justina Širvinskaitė, buvo gimusi bene 1907, Domicelės mama bova Labžentytė iš Paplatelės, pirmoji žmona, mėrusi 1908 metas ėr palėkusi 6 vakus su Proncišku, su Latakaite žanijos tik priš pat išvažiuodams arba kon tik grįžės iš Amerikas,. Tumet 1915 sausį gėmė pėrms vaks su Latakaite Marijona, katra mėrė 1922, palėka dar 5 anoudoms vakų
Na jis buvo vyskupų Alsėdžių dvaro raštingo ūkvedžio anūkas, dvare augusios Rozalijos ir svieto mačiusio caro puskarininkio sūnus, . Pranciškaus tėvai: Tulos pulko puskarininkis Petras Kesminovič plius Rozalija Kniūkštyte, šios tėvai: raštingas Alsėdžių vyskupystės dvaro ūkvedys Juozapas Kniukštys + Barbora Širvytė, reiškia Papunis buvo to ūkvedžio anūkas, ir jo dukros Rozalijos + puskarininkio sūnus
Rimantas Petrikas