Tarybiniais laikais kurį laiką vieno kolūkio antrosios kompleksinės brigados brigadininku dirbau. Į brigadą ateidavo du broliai Jonas ir Aloyzas. Šiedu iš Sibiro šį pavasarį grįžo, tėveliai ten amžinojo poilsio pasiliko, kolūkis grįžusiuosius įleido į tėvų buvusios sodybos antruosius galus, iš ten iškrausčius gyvenusią kolūkiečių šeimą.
Broliai be sveikatos, jau nebe visus darbus gebantys atlikti, plika akimi matosi, kad Jonas yra darbštus, o Aloyzas – baisus tinginys, nors už brolį gerokai jaunesnis. Jonas visur Aloyzą uja: „Dirbk, brolau, dirbk netingėdamas, brigadyrius pamatys – barsis“. Aloyzui nusipjauti, kad brigadyrius barsis, broliai pasiprašė prie lengvesnio darbo, todėl dabar jau kelinta savaitė žaiginiams (tuo laikų šieno džiovinimui neva pažangiomis technologijomis, iš medinių karčių buvo gaminami tokie žaiginiai) kartis nužievina . Kai kurią dieną per abu vos porą karčių įveikia. Jonas paprašė abiejų darbą užrašyti vienam – kad dienos norma būtų įvykdyta. Ir kiekvieną vakarą pasiteirauja, ar įvykdė? Kur ten įvykdys, bet tegul būna: taip, vyrai, esate šaunuoliai, nes normą įvykdėte – įvykdė!
Matyt, tame Sibire jiedviem tų normų vykdymas ne tik į sąmonę, bet ir į kraują įsigėrė. Kas brolių likimus nukalė, jei žmonėms teko Sibire atsidurti. Palikti „drapakus“ ar akėčias, tai jau tiek to – naujus juk bus galima užgyventi, bet palikti tuos vaikystėje ir jaunystėje išvaikščiotus takelius, gimtojo Rūkupio žalius slėnius, gimines, draugus, kaimynus…
Aloyzas savo likimu nesiskundė, tik apsižvalgęs tyliai prisipažino, kad būdamas ten labai pasiilgdavo žemaitiškos „plėkynęs“, kurios namuose Mamaitė kartais virdavo. O Jonas tylėjo, tik brolį griežtai perspėjo: „Tu čia tiek daug neplepėk – išgirs dar kas!“. Kaip tai žiauru ir neteisinga, jeigu iki šiol bijoma garsiai net apie kažkada Mamaitės virtą „plėkynę“ pasvajoti.
Jau visai pavasarėja, jau rytais atšyla, jau ir laukai patižta, o naktimis arimus vėl gruodas sukausto. Po retų lietų atgijusi gamta lapoja akį veriančia žaluma, kaimiečių galvas bei mintis gaivindama sodriais kvapais. Tokiais šaltais rytais apšerkšnijančios beržų šakos sunkiai palinksta žemyn, tarsi gailėdamosi praėjusios žiemos šalčių. O dar vis nuogomis šakomis jau strikinėjo sniegenos, krūtinėles papuošusios raudonai jos purtė tą laikiną šerkšną žemyn – pasaulis nekantriai laukė pavasario. O du broliai apie iš avino skrandžio Mamaitės kažkada virtą „plėkynę“ tebesvajoja.
Rimantas Petrikas
