Socialiniai tinklai

Aktualijos

Bendruomenės popietėje svečiavosi Amerikos lietuvė E. Vaišnienė

Avatar

Paskelbta

data

Lapkričio 18 dieną „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose,  „Kavos popietėje“, bendruomenės pirmininko bei Tarybos nario Gedimino Lipnevičiaus kvietimu, lankėsi  Amerikos lietuvė Elona Marijošiūtė – Vaišnienė.

Šiek tiek biografijos detalių

E. Marijošiūtė – Vaišnienė  gimė 1935 m. Kaune. 1944 – 48 m.  su tėvais, broliuku ir sesute pasitraukė į vakarus, gyveno pabėgėlių stovykloje Austrijoje. Tėvui, Vytautui Marijošiui, buvusiam Valstybės teatro vyriausiajam dirigentui, gavus vargonininko darbą lietuviškoje parapijoje Amerikoje, šeima 1948 m. Kūčių vakarą atvyko į Konektikuto valstiją, Nju Briteną. E.Vaišnienė studijavo Annhurst Colege, Boston College, Lavalio (Kanada), Sorbonos (Prancūzija) universitetuose. Mokslo daktaro laipsnį gavo Jeilio universitete.

Aktyvią išeivijos ir visuomenės veikėją su Radviliškiu sieja stiprus ryšys. E. Marijošiūtė – Vaišnienė yra garsaus Radviliškio vargonininko ir chorvedžio Antano Marijošiaus vaikaitė, Radviliškyje gimusios pedagogės Kotrynos Steponaitytės ir žinomo dirigento, muzikos pedagogo, kompozitoriaus, profesoriaus Vytauto Marijošiaus duktė. E. Vaišnienę visada stiprino ir drąsino gimtinės prisiminimai, ji puoselėjo lietuvybę savo šeimoje, niekada nepamiršo lietuvių kalbos, aktyviai bendravo su tautiečiais išeivijoje, domėjosi Lietuvos įvykiais. Permainoms palietus Lietuvą, kraštietė gimtinei ėmė talkinti konkrečiais darbais. Iš pradžių iš užjūrio Radviliškio bibliotekai buvo siunčiami laiškai, knygų siuntos. Pasiūlyta visiškai nauja idėja: kurti žaisloteką daugiavaikių, socialiai remtinų šeimų vaikams. E. Vaišnienė buvo pirmoji žaislotekos sumanymo rėmėja, atsiuntė ir savo lėšų šiam bibliotekos kampeliui įkurti. E. Vaišnienė apdovanota Radviliškio rajono Savivaldybės Gerumo angelo apdovanojimu.

2014 m. Elonai Marijošiūtei – Vaišnienei suteiktas Radviliškio miesto garbės pilietės vardas.

Iš Lietuvos – į pabėgėlių lagerius

„Dėkoju už suteiktą progą susitikti su jūsų bendruomene, labai malonu kiekvieną kartą susitikti su lietuviais, nes visą gyvenimą gyvenu Amerikoje ir nuolat ieškau progų ir Lietuvoje, ir už Atlanto pabendrauti su tautiečiais“,- pokalbį su „Radviliškio krašto bendruomenės“ nariais pradėjo viešnia E. Vaišnienė. Kraštietė papasakojo apie vingiuotą ir ilgą kelią į naująją tėvynę – Ameriką: „1941 metais tėvai buvo sąrašuose išvežimui į Sibirą. Kai vėl 1944 metais pajudėjo į vakarus Sovietų sąjunga, reikėjo gelbėtis, kad vėl mūsų šeimos neišvežtų. Man tada buvo 8 metai, broliui – 5 metai, seseriai – 2 metukai. Mama ant rankų nešėsi mažąją seserį, tėvas nešė lagaminus, o  mums su broliu svarbiausia buvo nepasimesti. Iš pradžių patekome į stovyklą  Austrijoje, kur buvo didelis šurmulys ir labai baisu. Po karo vokiečių valdžia valdė ir Austriją, jie visiems ūkininkams liepė priimti pabėgėlių moteris su vaikais. Buvome trys vaikai ir mus užkrovė ūkininkui austrui, labai nemaloniam žmogui. Metus ten ėjau į mokyklą, išmokau vokiškai tarmiškai, susidraugavome su austrų vaikais.

Po karo pasklido kalbos, kad  pabėgėlius atiduoda sovietams ir grąžins atgal į Lietuvą. Grįžti niekas nenorėjo, tad tėvai susirado ūkininką ir jis apsiėmė mane paslėpti, nes kalbėjau vokiškai – taip buvo tikimasi mane paslėpti nuo grįžimo į okupuotą  Lietuvą. Bet vėliau valdžia persigalvojo ir nebevertė žmonių grįžti atgal. Visi pabėgėliai buvo surinkti į stovyklas – lagerius. Stovykloje buvo ilgas barakas, vienoje barako pusėje – vyrams patogumai, kitoje pusėje – moterims, per vidurį kranai, kur žmonės galėjo nusiprausti. Taip gyvenome dvejus metus“.

Į Vakarus pasitraukė Lietuvos elitas

Pasak viešnios, į vakarus iš Lietuvos išbėgo apie 60 tūkst žmonių. Tai buvo išradingi, iniciatyvūs žmonės, statę Lietuvą ir ją begaliniai mylėję. Šie žmonės įvedė įstatymus, išvystė diplomatiją, pristatė mokyklų, gamyklų, modernių pastatų, važinėjo į užsienį. Užsienio lageriuose buvo susikoncentravusi Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų „esencija“. Jie vienas kitą stiprino Lietuvos meile. Tačiau iš lagerių reikėjo išvažiuoti kitur. Viengungius ėmė į Kanadą – vyrus medkirčiais, moteris – namų darbams. Mano dėdė ir teta išvažiavo į Kanadą, kita teta Jadvyga išvažiavo į Australiją. Tėvai nenorėjo važiuoti į Australiją, nes buvo toli nuo Lietuvos, į Kanadą nepriėmė, tad  mūsų šeimai  liko važiuoti  tik Ameriką. Norint išvykti į Ameriką, reikėjo gauti garantiją, kad turėsi ten darbą ir būstą. Mums pasisekė – vienai lietuviškai parapijai Konektikuto valstijoje reikėjo vargonininko, o mano tėvas buvo Valstybės teatro dirigentas. Jo tėvas Radviliškyje buvo Antanas Marijošius –  vargonininkas ir chorvedys. Tėvas, grįžęs atostogų, eidavo pagroti vargonais, o chore giedojo mergina Kotryna Steponaitytė, taip mano tėvai Radviliškyje susipažino.  Taigi tėvas gavo  vargonininko darbą Amerikos bažnyčioje, kurioje 1918 metais buvo pakrikštytas būsimas partizanas Ramanauskas – Vanagas – jis gimė tame atokiame Nju Briteno miestelyje.

Per 20  tūkstančių lietuvių pateko į Ameriką, kurioje jie staiga tapo beraščiais, kurčiais, nebyliais, nes nemokėjo angliškai – negalėjo susikalbėti, rašyti. Tad pabėgėliams beliko dirbti fabrikuose, siuvyklose, prie geležinkelio, ūkiuose – visiems reikėjo išlaikyti šeimas. Po darbo ir savaitgaliais lietuviai tapdavo savimi ir tęsė savo lietuvišką darbą: solistai koncertavo, žurnalistai rašė į spaudą, redaktoriai redagavo lietuvišką spaudą. 1952 įsteigta organizacija Lietuvių Bendruomenė. Ši organizacija kūrėsi apylinkėse, kuriose buvo daugiau lietuvių – nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.

Įsibėgėjo lietuvybės sklaida

„Lietuvybės sklaidos variklis buvo labai stiprus. 1953 m. išleistas „Lietuvių enciklopedijos“ I tomas, per 16 metų išleisti 36 tomai ir 27 papildomas tomas. Žmonės iš anksto užsimokėjo už būsimą enciklopedijos tomą – tik taip buvo galima išleisti, nes leidėjai neturėjo lėšų. Į šiuos žmones žiūriu su ypatingu nusistebėjimu – jie buvo labai išradingi, neįtikėtinos energijos. Labai didelį dėmesį kreipė į jaunimą, dirbo per „Ateitininkų“ organizacijas. Šiose organizacijose išmokome rašyti protokolus, organizuoti posėdžius. Mus ruošė dirbti Lietuvai, vasaros stovyklas pirko už aukas. Stovyklų pavadinimai buvo  „Dainava“, „Palanga“ ir kitokie lietuviški –  mes visada stovyklavome Lietuvoje“,- su nostalgija prisiminė viešnia.

Pasak E. Vaišnienės, Čikagoje lietuvių gydytojai sugalvojo rinkti aukas, sutelkti kapitalą ir iš palūkanų remti lietuvišką veiklą – taip buvo įsteigtas Lietuvių fondas. Šio Fondo įkūrėjai surado  atstovų, kurie eidavo per šeimas „kalėdodami“ Fondui lėšų. Šiuo metu tapimas Fondo nariu – 100 dolerių. Nuo įkūrimo iki dabar Fondas  20 mln. dolerių  parėmė lietuvišką veiklą, Fondo kapitalas –  per 40 mln. dolerių. „Fondo nariai skatinami  kasmet padidinti savo įnašą, ką ir darome, kapitalas vis auga. Lietuvių fondas remia daugelį lietuviškų šeštadieninių mokyklų. Po 1999 metų į Ameriką atvykę lietuviai sunkiai jungiasi į mūsų organizacijas. Vasario 16- osios dienos minėjimo metu renkami įnašai bendruomenės reikmėms ir į Fondą. Naujai atvykusieji iš pradžių nesuprato, kam reikia aukoti, tačiau dabar, po 20 metų, jie pradeda įsitraukti į mūsų išvystytas organizacijas. Jau pradeda pajusti nostalgiją Lietuvai. Į Čikagoje esančią šeštadieninę mokyklą susirenka 800 vaikų ir yra laukiančiųjų sąrašas“,- pasakojo E. Vaišnienė.

Pirmasis apsilankymas Lietuvoje

Pirmą kartą E. Vaišnienė su šeima apsilankė Lietuvoje 1972 metais: „1972 metais atvažiavau į Lietuvą – kvietė mano mokslininką vyrą Lietuvos mokslininkai, tad leido atvažiuoti su visa šeima.  Verbavo mus pasilikti Lietuvoje per mane. Vieno vadovo žmona sakė: „Tikrai verta pasilikti, duotų jums mašina, jūsų vyras uždirbtų 500 rublių per mėnesį“. Po to siūlė darbą man už  500 rublių per mėnesį, vyrui – už 600 rublių. Atsakiau, kad  pasiūlymas geras, tačiau esame pripratę prie kitokio gyvenimo būdo. Vaikai buvo dar mažai – sūnui 9 metai, dukrai 5 metai. Sūnų nusiuntėme į 2 klasę, man buvo svarbu, kad jis susidraugautų su savo bendraamžiais. Beje, Amerikoje jis turėjo mokytis trečioje klasėje, nes mokyklą ten vaikai pradeda lankyti nuo šešerių metų. Labai nustebome, kad  2 klasėje mūsų vaikas buvo atsilikęs matematikoje, nors Amerikoje buvo pažengusiųjų klasėje. Gerai prisimenu vieną įvykį –  grįžo iš mokyklos sūnus ir pakvietė pasivaikščioti. Bevaikštant sako: „ Mama, ar žinai – vaikai mokykloje sako, kad jeigu kunigaikštis Vytautas būtų turėjęs sūnų, dabar Lietuva būtų laisva“. Įsivaizduokite – antrokai taip politikavo. Su vyru kalbame, kaip paaiškinti, kad vaikas suprato, kad apie tai negalima kambaryje kalbėti – gali būti pasiklausymo aparatai. Vaikai perpranta, kad ne apie viską su visais galima kalbėti. Dukrą vedėme į vaikų darželį, tai kai vaikus guldydavo miegoti pietų, direktorė išsivesdavo į miesto centrą parodydavo pažįstamiems „amerikonką“. Jie niekaip nesuprasdavo, kodėl mano dukra daug geriau kalba lietuviškai, nei tie, kurie ateina į darželį iš lietuviškų šeimų. Aš visada su vaikais kalbėjau pilnais sakiniais, skaitydavau jiems lietuviškai knygas. Reikia paskirti daug laiko, kad perduotum vaikui lietuviškų žodžių. Iki šiol mūsų vaikai tarpusavyje kalba lietuviškai. Sūnus vedė ne lietuvaitę, tačiau su savo vaiku kalba tik lietuviškai. Vaikas gali augti kalbėdamas 3-4 kalbomis“,- apsilankymą Lietuvoje sovietmečiu prisiminė viešnia.

Amerikos lietuvių pagalba Tėvynei

Popietės dalyviams viešnia papasakojo apie Amerikos pagalbą tėvynei, kai ši vadavosi iš sovietų jungo: „Per Lietuvos laisvinimosi laikotarpį viešinome Lietuvos situaciją tarp amerikiečių, šventėme Vasario 16 – ąją, kvietėme į šventę amerikiečius, skleidėme nuolat informaciją. Kai Lietuva laisvinosi iš sovietijos, su pažintimis turėjome didelę įtaką  Lietuvai mėginant stoti į NATO. Dėl šio stojimo kreipėmės į žmonės Amerikoje, kurie daro sprendimus. Mūsų du senatoriai buvo įtakingi Vašingtone, kreipėmės į juos. Kreipėmės į  prezidento Džordžo Bušo pirmojo patarėjus, kad jis pripažintų Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybę. Jo patarėjai sakė prezidentui: „Pabaltijiečiai gali padaryti nemalonumų, turite pripažinti jų nepriklausomybę“. Amerikoje veikiama  „iš apačios“.  Lietuvoje susitiksiu su žmonėmis iš kariuomenės ir pasiūlysiu, kad pasinaudotų mumis, „antrabangiais“ išeiviais, kurie turime dar pažinčių, puikiai kalbame angliškai ir galime būti naudingi Lietuvai.

Mes, lietuviai išeivijoje, buvome auginami kaip hidroponiniai pomidorai – augome be Lietuvos žemės, mus maitino reikalingais mineralais, vitaminais – Lietuvos meilės.  Atvažiavusieji po 1990 metų neturi pažinčių, jų anglų kalba dar silpna, todėl svarbu naudotis mumis Lietuvos naudai“.

Viešniai nesvetima muzika

Popietės dalyviai pasidomėjo, ar E. Vaišnienė moka savo dėdės – žymaus dainininko  Romano Marijošiaus – dainų.

„Žinau, kad mano dėdė gyveno Radviliškyje, Jaramino gatvėje. Jo dainų daug nežinau. Buvau viename renginyje, kur buvo dainuojamos dėdės dainos, o aš jų visų nemokėjau“,- atsakė  viešnia.

Pasak E. Vaišnienės, muzika jai nesvetima: „Aš taip pat mokiausi dainuoti,  jau 26 metus dainuoju su afroamerikiečių ansambliu. Savo vokalą lavinau pas dainavimo mokytojas, nes nenorėjau sugadinti balso stygų. Mano mokytojų nuomone, turiu plataus diapazono balsą, tad galiu dainuoti. Savo šeimai prieš Kalėdas padariau staigmeną – įrašiau kompaktinį diską ir pavadinau jį „Po eglute – 2018“, po to įrašiau „Po eglute – 2019“.  Šiemet nebespėsiu įrašyti savo dainų, nes turiu daug darbų, tad koncertuosiu salėje“,- sakė viešnia.

„Radviliškio krašto bendruomenės“ nariai viešniai pateikė staigmeną –  PB „Bočiai“ ansamblis padainavo  du dainininko  Romano Marijošiaus  dainuotus romansus kartu su viešnia, o dainų žodžius padovanojo jo giminaitei E. Vaišnienei. „Radviliškiečiai – nuostabūs žmonės, nes  visos mano idėjos čia būna įgyvendintos“,- atsisveikindama su popietės dalyviais sakė  viešnia iš Amerikos.

Bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius padėkojo viešniai už šiltą bendravimą bei įdomų pokalbį ir išreiškė viltį, kad šis susitikimas bendruomenės namuose dar ne paskutinis. Bendruomenės nariai viešnią palydėjo aplodismentais bei šiltais rankų paspaudimais.

„Kavos popietes“ organizuoja bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius. Bendruomenės popietėje buvo įvesta naujovė – aukų dėžutė, tad iš paaukotų lėšų buvo nupirkta kava bei higienos priemonės popietės lankytojams. Pirmininkui organizuoti popietę padėjo bendruomenės nariai: O. Kazlovskaja, G. Chodosovskaja, R. Radavičienė, A. Litinskas.

P. S. Nors gerbiama Elona Vaišnienė yra Radviliškio viešosios bibliotekos Žaislotekos skyriaus įkūrėja ir rėmėja, informacija apie jos apsilankymą  bendruomenės popietėje buvo pateikta bibliotekos direktorei bei  Turizmo informacinio centro bei savivaldybės informaciniams portalams, tačiau ji nebuvo paviešinta.

„Radviliškio krašto“ informacija

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Prezidentui prisiekė du nauji Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų teisėjai

Avatar

Paskelbta

data

V. Bėčienės asmeninio albumo nuotr.

Gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė dekretą dėl dviejų Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų teisėjų Vaivos Bėčienės ir Vaido Kazlausko skyrimo ir priėmė jų priesaikas. Rytoj naujieji teisėjai pradės darbą Raseinių rūmuose. Iš viso Prezidentas šiandien pasirašė 5 dekretus dėl naujų teisėjų skyrimo. 

„Esu sujaudinta man suteikto pasitikėjimo ir tuo pačiu didžiulės atsakomybės, kuri man duodant priesaiką tampa neišvengiama mano gyvenimo dalimi, – sako Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų teisėja V. Bėčienė. –  Iš visų jėgų stengsiuosi pateisinti žmonių lūkesčius turėti nepriklausomą ir nešališką teismą, ginantį žmogaus teises ir teisėtus interesus, saugoti bei tvirtinti teisėjo profesijos garbę, taip prisidedant prie mūsų brangios šalies stiprinimo. Anot V. Bėčienės, teisėjo profesija – tai pati garbingiausia teisininko profesija, reikalaujanti aukščiausios kvalifikacijos ir itin aukštų elgesio standartų.

Didžiulio džiaugsmo ir pakilios nuotaikos neslėpė V. Kazlauskas, tapęs Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų teisėju. „Buvimas geru teisėju reikalauja sąžiningumo, aukštos kompetencijos ir daugybės valandų sunkaus darbo bei nesuteikia teisės naudotis nepagrįstomis privilegijomis. Kadangi teismų sistemoje dirbu jau pakankamai ilgą laiko tarpą, puikiai žinau, kad ir kitiems teismų darbuotojams ir valstybės tarnautojams keliami itin aukšti reikalavimai, o be jų indėlio ir atsidavimo teisingo sprendimo priėmimas tam tikrais atvejais būtų paprasčiausiai neįmanomas“, – pabrėžė teisėjas V. Kazlauskas.

Rytoj Raseinių rūmuose teisėjus pasitiks kolektyvas. Šiaulių apylinkės teismo pirmininkė Rasa Milvydaitė labai džiaugiasi, kad teisme pradeda dirbti du jauni kolegos: „Su dideliu džiaugsmu pasitinkame naujus teisėjus ir linkime jiems sėkmės. Raseinių rūmuose pusę metų trūko dviejų teisėjų. Nuo šiandien visi (47) teisėjų etatai užimti.“

Daugelis darbuotojų teisėjui V. Kazlauskui yra pažįstami. Mat 2013 m. tuometiniame Raseinių rajono apylinkės teisme jis pradėjo dirbti teisėjo padėjėju. Tai buvo pirmoji jauno teisininko darbo vieta po teisės studijų Vilniaus universitete. Vėliau teisėjo padėjėju dirbo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose ir paskutinė darbovietė – Vilniaus apygardos teismas.  

Teisėja V. Bėčienė po studijų Mykolo Romerio universitete teisėjo padėjėja visą laiką dirbo Kaune: Kauno apygardos administraciniame teisme, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose.

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose yra keturi teisėjų etatai. Paskutinį pusmetį Raseinių rūmuose trūko dviejų teisėjų, todėl visas kolektyvas labai laukė naujų kolegų. Iš viso Šiaulių apylinkės teisme yra 47 teisėjų etatai.

Nijolė Damulė

Šiaulių apylinkės teismo pirmininko padėjėja

ryšiams su žiniasklaida ir visuomene

Tel. (8 41) 598 511

Mob. 8 676 50 348

Faks. (8 41) 598 480

el. p.  nijole.damule@teismas.lt

Viršelis V. Bėčienės asmeninio albumo nuotr.

https://siauliu.teismai.lt/

Skaityti daugiau

Aktualijos

Skaitymas mus jungia!

Avatar

Paskelbta

data

Pirmąją 2020 –ųjų metų vasaros dieną prasideda pamėgtasis ir visų laukiamas „Skaitymo iššūkis“. Tai jau penktą kartą organizuojama interaktyvi akcija, kurios metu visi norintieji kviečiami įvykdyti penkias smagias skaitymo užduotis ir laimėti prizų. Šių metų šūkis – „Skaitymas mus jungia!“

 „Skaitymo iššūkį“ organizuojančios Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apskričių viešosios bibliotekos bei Lietuvos aklųjų biblioteka tikisi, kad per vasarą (birželio 1–rugpjūčio 31 d.) penkias užduotis įveiks dar daugiau žmonių nei pernai. Nors jau ir 2019 metų rezultatai pranoko visus lūkesčius – iššūkį priėmė net 16 390 dalyvių (beveik du kartus daugiau nei 2018 m.), o jį įveikė tris kartus daugiau skaitytojų nei praėjusiais metais – 10 339. Iš viso pernai per vasarą buvo perskaityta net 74 100 knygų!

„Šiais, 2020, metais „Skaitymo iššūkis“ švenčia 5-erių metų gimtadienį, tad savo skaitytojus pasitinkame su 5 naujomis skaitymo užduotimis ir smagiais prizais. Viena iš pagrindinių naujienų – atnaujinta www.vasarasuknyga.lt projekto svetainė, kuri bus aiški, patraukli ir pritaikyta regos negalią turintiems žmonėms“, – sako šių metų projekto vadovė Greta Kėvelaitienė.

Penkios „Skaitymo iššūkio“ užduotys

„Skaitymo iššūkis“ kviečia dalyvauti įvairaus amžiaus skaitytojus  – nuo mažiausių iki labai patyrusių.  Kaip rodo organizatorių patirtis, aktyviai jame dalyvauja ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai bei seneliai. Knygas dalyviai gali skaityti iš savo namų knygų lentynų, skolintis bibliotekoje, skaityti elektronines knygas ar klausyti audioknygų. Šiemet užklupęs karantinas gerokai praplėtė skaitytojų akiratį, todėl kiekvienas „Skaitymo iššūkio“ dalyvis gali rinktis įvairių formatų knygas, svarbu, kad jos atitiktų organizatorių pateiktas užduotis. O jos šiemet yra tokios:

perskaityti knygą, kurios autorius yra iš Šiaurės šalių;

perskaityti knygą, kurios pavadinime yra skaičius;

perskaityti knygą apie gamtą;

perskaityti knygą apie draugystę;

perskaityti eiliuotą knygą.

Naudingi ir smagūs prizai

Dalyvauti skaitymo varžytuvėse labai paprasta: galima kreiptis į savo biblioteką, kad jos darbuotojai užregistruotų Jus kaip iššūkio dalyvį, kitas, dar patogesnis, būdas – registruotis savarankiškai svetainėje www.vasarasuknyga.lt. Visi, sėkmingai įveikę „Skaitymo iššūkį“ ir gavę patvirtinimą el. paštu, dalyvauja bendroje loterijoje, kurioje galima laimėti 3 pagrindinius prizus: planšetę, sėdmaišį, momentinį fotoaparatą. Aktyviausiems skaitytojams atiteks ir kelios dešimtys leidyklos „Baltos lankos“ knygos. Na, o visi, kurie sėkmingai įveiks visas užduotis, dovanų gaus knygų skirtuką su vaistažolių sėklomis. Prizais bus apdovanotos ir aktyviausios iššūkyje dalyvaujančios bibliotekos.

Be to, viso iššūkio metu „Vasara su knyga“ Facebook ir Instagram paskyrose vyks konkursų, kur galima  laimėti papildomų prizų.

„Vasara su knyga“ palaikymo komanda

Tam, kad ši graži skaitymo šventė įvyktų, organizatorių komanda dėkoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijai, LRT, leidyklai „Baltos lankos“ ir partneriams – IBBY Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriui.

 „Vasara su knyga“ – tai Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų organizuojama skaitymo skatinimo programa pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymą „Dėl skaitymo skatinimo 2019–2024 metų programos ir skaitymo skatinimo programos 2019–2021 metų veiksmų plano patvirtinimo“. 2018 m. spalio 19 d. Nr. Įv-746/v-834. „Skaitymo iššūkis“ yra viena iš „Vasara su knyga“ iniciatyvos dalių.

Daugiau informacijos apie „Skaitymo iššūkį“, taisykles, registracijos formą ir karščiausias naujienas rasite: http://vasarasuknyga.lt/ bei Facebook paskyroje https://www.facebook.com/vasarasuknyga/.

Kontaktinis asmuo

„Vasara su knyga“ 2020 metų projekto vadovė

Greta Kėvelaitienė

 greta.kevelaitiene@pavb.lt Tel. +370 643 049

Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019