Skiriu Daujotavos dvaro bajoraitei Ewai Daujotaitei-DOWIATT ir kunigaikščiui Aleksandrui Liubomirskiui
Naktis, krinta rasa….
Mintis, akimirkai skrenda
Ten, kur liepos, tuopos senosios,
Kur langų blyški liepsnelė mus dar mena.
Nuskriejo, prie tvoros sustojo
Kaip elgeta, kai išmaldos laukia,
Žvilgsniu į vidų į plasnojo.
Bet niekas nematė, kad ji ten sustojo,
Nes niekas ten jos nebelaukė,
Tik šuo galbūt nubudo, sulojo…
Nes jis vienas kaukė ir laukė,
Jis matė, kai mintis ten stovėjo
Ir paskui dar arčiau atskriejo,
Ant gimtojo nutūpė stogo.
Baltoji legenda atskriejo ir nutūpė ant Giminės Mauzoliejaus stogo… Ši Legenda gimė Dideliame, neišpasakyto grožio Dvare „Aukštasis sodas“. Po Dvaro skliautais dažnai skambėjo mazurkos, liejos jausmingi Oginskio polonezo garsai. Čia Liepų stebuklinga alėja driekės, čia Gili Meilė ir Pagarba gyveno. Čia Senieji Papročiai ir Viduramžių Menas vietą surado. Šičia Darni Giminė gyveno. Trys Broliai ir Sesė Ewa buvo apsupti Tėvų rūpesčiu ir meile.
Mena Ewa vaikų kambarį, kuris buvo išpieštas lelijomis, o ant lubų – žali medžiai, tarp jų vaikščiojantys briedžiai ir stumbrai…. Į jautrią Ewos širdį, jau vaikystėje atėjo pomėgis – piešti. Mergaitei piešimas – buvo maloniausias užsiėmimas.
Senelė neriniuota, ilga suknia, dažnai sustodavo prie tapytų Ewos paveikslų… Senelė buvo aristokratė, meniškos sielos Moteris. Mokėjo keletą užsienio kalbų. Kai bendravo su Ewa, tai vieną dieną kalbėjo prancūziškai, kitą – vokiškai, o trečią dieną – lenkiškai… Senelė su Ewa palaikė glaudų ryšį, broliai truputį pyko, nes nesuprato, apie ką Jos kuždasi…. Oficinos kambarėliuose senelė mokė Ewą atmintinai katekizmą. Ewa laukė, kada pasipuošus balta suknele, galės dalyvauti Dievo Kūno procesijose. Iškilmės buvo didžiulės, nes Bažnyčia buvo statyta Ewos protėvių. Čia viskas sava ir jauku. Netoli bažnyčios buvo kilmingos giminės mauzoliejus. Ewai viskas atrodė šventa, paslaptinga: didžiulis dvaro kiemas su esančiais statiniais: arklide, ledaine, oranžerijomis, daržinėmis, tvartais ir dviejų aukštų namas, kurį supo didžiulis sodas. Pavasarį žydėjo obelys ir vyšnios, o sodo pakrašty vienon krūvon susispietusios baltai žydėjo ievos, o parko vidury – tyvuliavo keli tvenkiniai… Laikas bėgo. Ewai skleidės jaunystės žiedas. Senelės pasakos ir pamokymai nutolo, pačiai reikia susirasti savo gyvenimo kelią!
Ewa su broliu Janu išvyko studijuoti į Sorbonos universitetą – prancūzų kalbą. Studijuodama Ewa susipažįsta su iš Austrijos atvykusiu studijuoti kunigaikščiu Aleksandru. Gimsta meilė. Mūsų kraujas mėlynas, taip jie juokavo. Jie susituokė per įgaliotinius – kiekvienas savo karalystėje, tokia buvo Europos karališkųjų šeimų tradicija! Jaunoji pora gyveno Ewos dvare, vasarą išvyksta į Austriją. Buvo pilni baltų svajonių ir vizijų, darė viską, kad įtvirtintų taiką ir gerovę.
Artėjo 1914 metai. Niekas tada nenujautė, kad tAI bus metai pilni sukrėtimų. Prasidėjo Vyrų mobilizacija. Aleksandras išvyksta į Austriją, Ewa lieka rūpintis dvaru ir giminaičiais. Ewa galvoja – visiems laikams žūsta gyventas, išsvajotas gyvenimas! Dalis giminaičių atsiduria Šveicarijoje, jie kiek gali padeda likusiems giminaičiams dvare. Toliau gyventas gyvenimas, pilnas įvairių sukrėtimų ir netekčių. 1939 m. vėl dvarą pasiekia nepaprastai grėsminga audra. Vokiečiai pradėjo karą su Lenkija. Ewa emigruoja į Kanadą. Kiek galėdama padeda giminaičiams. Širdyje – didžiulis randas: prarastas mylimasis Aleksandras, prarasti gimtieji namai!
Po ilgų tremties metų, grįžta Ewa į buvusį savo „Dvarą“… Ir vėl tapo, tapo, tapo… O tapo gandrus, jų daug. Ir kaip Gandrai – pavasarį sugrįždavo į savo gimtąjį lizdą, Ewa vis tikėjo, kad sugrįš Jos Aleksandras, sugrįš jų graži Meilė…. Nutapė Ewa vienąkart namelį ir parašė:
Mano namelis, šiaudinis stogas,
Pasvirusios senos sienos,
Toksai mažytis, tačiau neblogas,
Mielas, ir tiktai vienas….
O gal į tą namelį – įžengs Jos Aleksandras? Laiko verpetuose daug kas dingo ir pradingo, bet niekur nedingo didi Ewos ir Alekandro meilė! Ir kai Jūs būsit dvare „Aukštasis sodas“, visada pamatysit iš balto, balto rūko išplaukiančius dviejų žmonių siluetus. Žinokit: čia gyvena Ewos ir Aleksandro vėlės! Jos per amžius čia budės, nes mūsų žemė amžina! Amžina ir Baltoji legenda!
Eugenija Čičinskienė
P. S. Eilės: Magdalenos Komorowskos
