Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai“ (15)
Mokinių ir mokytojų motina
Visada rimta ir santūri – tokią prisimenu sovietmečio laikų Grinkiškio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Aleksandrą Glibauskienę (1918–2003). Bet galbūt tokia ji atrodė tik todėl, jog mes, vaikai, ją menkai pažinojome.
A. Glibauskienė pradėjo dirbti Grinkiškyje itin nelengvais – pokario metais ir ilgai buvo viena vyriausių, didelį pedagoginį stažą ir daug patirties turinčių mokytojų šioje mokykloje. Tokie kaip ji Grinkiškio mokyklos veteranai buvo dar mokytojai Vytautas Radavičius, Elena Reutienė, gal dar kas. O kiti mokytojai buvo arba jaunesni ir atvykę dirbti vėliau, arba neilgai trukus pakėlė sparnus iš Grinkiškio. A. Glibauskienė čia mokytojavo 26 metus (1948–1975).
„Tai buvo ir mokinių, ir mokytojų motina. Dabar tokių nėra ir turbūt nebus”, – taip apie šią pedagogę yra pasakiusi buvusi jos jaunesnioji kolegė iš Grinkiškio Aldona Šakėnienė.
Tarp po Lietuvą pasklidusių Grinkiškio mokyklos mokinių yra daug tokių, kuriuos A. Glibauskienė mokė. Pakalbinau vieną jų – Vilniuje gyvenantį energetiką, buvusį vieną akcinės bendrovės „Lietuvos energija” vadovų Algimantą Nemirą. Jo tėvų namas ligi šiol tebestūkso Grinkiškyje šalia Šušvės upės.
„Tai buvo smetoniška mokytoja – geriausia to žodžio prasme. Rašydavo penketus, kai buvai to vertas, ir dvejetus, kai nemokėdavai“, – pasakojo A. Nemira.
Prisimenu, kaip kadaise ji už diktantą man dvejetą parašė, nes padariau nemažai klaidų. Kai atnešė tą diktantą į pamoką, pakvietė: „Nemira, eik prie klasės lentos, taisysim tavo klaidas”. Nuėjau, rašiau lentoje klaidas, o mokytoja gramatiškai jas aiškino. Ir – parašė man penketą. Taigi už tą patį darbą gavau du pažymius – dvejetą ir penketą” (penketas sovietmečiu buvo aukščiausias pažymys. – F.Ž.) Ji buvo labai teisinga mokytoja”.
Paprašyta padėti rasti medžiagos apie A. Glibauskienę, Grinkiškio Jono Poderio pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja Zita Markevičienė šios mokyklos muziejuje aptiko aplanką su A. Glibauskienės prisiminimais, kai kurių dokumentų kopijomis, nuotraukomis. Ant aplanko parašyta, jog šią medžiagą, tuometinės istorijos mokytojos Janinos Irenos Bružienės vadovaujama, 1986 metais surinko XI klasės moksleivė Aušra Vencevičiūtė. Tad bus geriausia, jei pateiksiu šiuos 1985 metais A. Glibauskienės ranka rašytus prisiminimus.
Sunkūs paauglystės metai
„Man labiausiai įsiminė vaikystės ir paauglystės metai, kol įsigijau specialybę. Gimiau 1918 metais sausio 24 dieną Tauragės apskrities Kaltinėnų valsčiaus Labardžių kaime valstiečių – nuomininkų šeimoje.
Prieškariniu laikotarpiu buvo sudėtinga mokytis: didelis mokestis už mokslą, brangios knygos ir kitos buitinės išlaidos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą tėvai nuomojosi stambų ūkį, tai vyriausiąjį mano brolį Antaną išleido mokytis į gimnaziją, o po to jis baigė pradinės mokyklos mokytojų kursus. Taip jis tapo tėvų ramstis. Sesuo ištekėjo į miestą už gimnazijos mokytojo.
1918 m. tėvų materialinės sąlygos dar pablogėjo – vokiečiai besitraukdami atėmė iš jų visus gyvulius bei kitą turtą. Taip jie liko be nieko, vos įsigiję 2 ha žemės su apgriuvusiu vandens malūnu. Prie šių savų dviejų hektarų išsinuomojo dar 16 ha.
Žemės plotas, atrodo, didelis, bet dirbamos žemės buvo nedaug, ji nederlinga, todėl sunkiai vertėsi. Mano laimei, brolis mokytojas išsivežė mane į Alytaus apskrities Daugų valsčių ir per du metus paruošė į progimnazijos pirmą klasę. Baigusi progimnaziją, išprašiau tėvelių, kad mane nuvežtų į Tauragę, kur buvo mokytojų seminarija. Sunki buvo mamytei ta kelionė arkliu 60 km, verkė ji, mušė mane botkočiu už užsispyrimą, bet aš nepakeičiau savo žodžio ir noro.
Teko daug pavargti mano mamytei, nes tėvelis tais pat 1931 metais mirė, namie beliko už mane vyresnis vienas brolis. II kurse pradėjau gauti stipendiją po 37,5 lito per mėnesį. Tada jau buvo gerai. Už butą nemokėdavau – atsipirkdavau darbu, grįžusi iš mokyklos.
1935 m. egzaminai mūsų laidai buvo surengti anksčiau ir mes jau prieš Velykas grįžom su atestatais. Mamytė labai džiaugėsi, atsimenu, kaip abi apsikabinusios verkėm iš džiaugsmo, kad aš jau būsiu mokytoja. Dabar ji bučiavo mane už užsispyrimą. Aš buvau laiminga, nes žinojau, kad, būdama mokytoja, galėsiu padėti mamytei, siųsiu jai pinigų.
Brandžiausi metai – Grinkiškyje
Tais pačiais metais, 1935 metų rugsėjo 1 dieną, pradėjau dirbti Šiaulių apskrities Kruopių valsčiaus Girgždučių pradinės mokyklos vedėja.
Tai buvo naujai atidaryta mokykla, reikėjo būti vedėja, o aš, 17-metė mokytoja, neturėjau supratimo, kaip vesti mokyklos dokumentaciją, reikalų raštus. Labai būdavo nemalonu. 1945 metais jau dirbau Tauragės apskrities Šilalės pradinėje mokykloje, nes į Šilalę dirbti buvo paskirtas vyras, ir sekančiais metais perkėlė į gimnaziją, kur pavedė dėstyti lietuvių kalbą.
1948 m. rugsėjo 1 dieną įžengiau į Grinkiškio vidurinę mokyklą. Čia praėjo mano brandžiausi, vaisingiausi gyvenimo metai. (Į Grinkiškį ji perėjo dirbti todėl, kad jos vyras buvo perkeltas dirbti technologu Grinkiškio pieninėje. – F.Ž.)
Atsimenu, atvažiuodama nuo Vosiliškio pamačiau iš tolo puikų mokyklos pastatą, leidžiantis nuo kalno stebėjau gražias terasas, akacijų krūmus. Visa tai sužavėjo. Arčiau priėjus, pasimatė gilios karo žaizdos: langai užmūryti plytų nuolaužomis, įstiklinta buvo tik po du-tris langus klasėje, lauko sienos šūvių pažeistos – tik duobutės, duobutės. Klasėse būdavo labai šalta – šildoma krosnimis, o malkos būdavo drebulinės, šlapios.
Pasitiko labai energingas direktorius Gegeckas. Jis rūpinosi viso valsčiaus mokyklomis, beveik nenulipdavo nuo dviračio, nes tvarkė visų aplinkinių mokyklų darbą. Mokymo dalį vedė Aleksas Baltrūnas, vėliau tapęs rašytoju. Labai gera pedagogė, malonus žmogus kolektyve buvo jo žmona Aldona Baltrūnienė. Ji dėstė psichologiją, logiką, berods dar anglų kalbą.
Vyresnieji traukdavo dainas
Šioje naujai įsteigtoje Grinkiškio vidurinėje mokykloje (ligi tol buvo pradinė) rinkosi jau gerokai subrendę, pavėlavę mokytis, bet žinių trokštą jaunuoliai.
Gilų įspūdį darė man vyresnių klasių mokinių pertraukos metu traukiamos dainos. Išeis, būdavo, į siaurą koridorių ir kad uždainuos vyriškais kaimiškais balsais liaudies dainas, tai net sienas drebindavo. Malonu būdavo klausytis, nesijausdavo mokyklinio triukšmo, šurmulio. Bet vėliau jaunesnieji pritilo, nors Grinkiškio mokykloje dar ilgai skambėjo mokytojo Kaženausko ir mokytojo Savicko vadovaujami vyrų chorai bei mišrūs vyresnių klasių ansambliai.
Berods, po metų išvažiavo į Kauną direktorius Gegeckas, į jo vietą atvyko iš Baisogalos direktoriumi Kirkickas; į Radviliškį laikraščio redaktoriumi perėjo A. Baltrūnas. Mane paskyrė mokymo dalies vedėja. Ne visi kolegos buvo pasiruošę pedagoginiam darbui, bet daugelis ėmėsi mokytis neakivaizdiniu būdu. Ir aš pati baigiau Šiaulių mokytojų institutą.
Įsiminiau mokytojo Vytauto Radavičiaus organizuojamas sporto šventes: įspūdingos rikiuotės miestelio gatvėmis, sporto pratimai aikštėje, pats mokytojas sportiškos išvaizdos. Vėliau jis ėmėsi mokyti mokinius įvairių praktinių darbų.
Malonu būdavo stebėti ir matematikų V. Giedraičio ir M. Lukoševičienės pamokas.
Kadrų kaita buvo didelė, pastovių buvom tik keletas. Vėl buvo pakeistas direktorius – mokyklai ėmė vadovauti V. Kalnelis; o mane mokymo dalies vedėjos pareigose pakeitė E. Satkauskaitė.
Iš pokarinio laikotarpio labiausiai įsiminiau darbo entuziazmą – visose srityse. Mokyklos pastatas įgijo sveiką išvaizdą: visus langus įstiklino, šūvių žymes panaikino, nubaltino – iš tolo švietė mokslo šventovė.
Direktorius V. Kalnelis buvo mokyklos aplinkos puošimo iniciatorius. Sulaukė daugelio mokytojų pritarimo. Ir aš negailėjau laiko, kad tik mokykla skęstų želdiniuose bei gėlynuose.
Atvyko į mokyklą jauna gamtininkė Regina Sacevičiūtė. Ji labai daug triūso įdėjo skatindama mokinius darbuotis.
Mokykla neturėjo žemės sodui, daržui. Prie pat mokyklos šulinio buvo tvora, pagal kurią augo jau keletas ąžuoliukų ir kitokių medelių, o už tos tvoros – baisu – sąvartynas akmenų, plytų nuolaužų, stiklų duženų ir pan. atliekų. Apylinkės vykdomasis komitetas ir ūkis už tos tvoros paskyrė plotą mokyklos reikalams: geografinei aikštelei, sodui, bandomiesiems laukeliams. Daug darbo teko įdėti, kol šis tai tapo panašu į daržą ir sodą. Prisimenu, kaip, vadovaujami gamtininkės R. Sacevičiūtės, mes, mokytojai ir mokiniai, iš tos buvusios „niekieno“ žemės rinkome rankomis stiklus, gelžgalius, statybos atliekas, kol pasiekėme žemę, galinčią duoti derlių, priimti sėklą, medelį. Akmenys buvo sukrauti į kalvelę, kiek toliau užsodinta Kaukazo slyvaičių gyvatvorė.
Vėliau direktorius Kalnelis sumanė pastatyti šiltnamį. Mes, mokytojai, įsipareigojome laisvalaikiu atidirbti po 50 valandų to šiltnamio statyboje. Po to prasidėjo sodo vaismedžių sodinimas, vaiskrūmių plėtimas. Bandomajame darže buvo nutiesta tujų alėja, įvairūs laukeliai bandymams, vis plėtėsi sodas, vis gražesni buvo įrengiami gėlynai, net apie sporto aikštę žydėjo gėlės, buvo sodinami vis nauji medeliai, kur tik buvo dar vietos. Atvykę iš kitų mokyklų mokytojai turėjo į ką pažiūrėti, nes tuo laiku dar mažai kas kalbėjo apie grožį aplinkoje, o ir nebuvo iš ko pasimokyti patirties. Mes pirmieji rajone galėjome pasigirti gėlėmis papuošta mokyklos teritorija.
Kiti sėdi, o aš bėgu ir bėgu
Nors ir sunkiomis sąlygomis, buvo įkurtas internatas. Pirmoji auklėtoja ir visų reikalų tvarkytoja jame buvau aš su virėja Gaižauskiene. Mokiniai gyveno dviejuose pastatuose: poroje kambarių virš pradinės mokyklos, o dar internatui buvo atiduotas buvęs valsčiaus valdybos namas.
Taip ir bėgiodavau iš vieno namo į kitą. Ypač sunku buvo rudens ir žiemos naktimis, nes atsirasdavo daug spręstinų klausimų ir tekdavo vaikščioti iš vieno į kitą namą tamsoje ir lietui lyjant, ir pūgai siaučiant. Nuriedėdavo ne viena ašara, kai žinojau, kad kiti sėdi šiltai namuose, kai kur jau ir žiburiai užgesę, o aš dar turiu vis neatidėliotinų darbų. O ir grįžus namo laukė sąsiuviniai, ruošimasis pamokoms, visuomeniniams renginiams.
Bet palaipsniui gerėjo darbo sąlygos, internate buvo praplėstos patalpos, atėjo dirbti sumani auklėtoja Onutė Kvedarienė.
Išvykus direktoriui Kalneliui, priprašėm savo jaunos chemikės, gerai savo dalyką dėstančios, taktiškos, pareigingos specialistės mokytojos Irenos Ginelevičiūtės-Žmoginienės, kad ji imtųsi vadovauti mokyklai. Tai buvo puiki chemijos mokytoja, taktiška vadovė. Įsiklausydavo į mokytojų pageidavimus, pati mokėsi iš kitų ir visus ramiai, reikliai nuteikdavo darbui.
Išvyko į Kauno švietimo skyrių mokymo dalies vedėja R. Sacevičiūtė, ją pakeitė Irena Naujokaitienė, kuri buvo pareiginga, reikli sau ir kitiems. Atrodo, kai vadovai sau reiklūs, tai ir mokytojas negali apsileisti.
Paskutinieji mano darbo Grinkiškio mokykloje metai prabėgo, vadovaujant jau direktoriui Kirtikliui.
Dar šis tas iš pokario metų, kai teko patirti daug bėdų, bet dabar atrodo, kad jos ne tokios ir baisios buvo, nes buvom dar jauni, entuziazmo netrūko, nebuvome išlepę, visus sunkumus sugebėjom atlaikyti šypsodamiesi, juokaudami.
Pvz., kelionė į Šeduvą, mokytojų konferencijon. Gaunam iš ūkio plačias roges, pakinkytas pora arklių, susėdam ant „drončkų“, kojas nuleidę, vieni kitiems šonus daužom, kad būtų šilčiau, juokaujam, erzeliuojam; kai kojos ima šalti, bėgam iš paskos. Taip į konferenciją. O namo… Arklių pakinktai sutrūko, kone patys roges parstūmėme.
O kas dėdavosi Grinkiškyje rudenį ir pavasarį! Negalima dabar ir įsivaizduoti, kad nuo Šušvės tilto į kalną iki mokyklos tekdavo bristi skysto molio tyrę iki pusės blauzdų. Mokyklos kieme prie šulinio nusiplaudavome guminius batus ir tada tik įeidavome.
Keletą metų nebuvo mokykloje elektros. Nešdavomės iš namų žibalines lempas, prikabinėdavome kaip galėdavome – tokioje prieblandoje ir būdavo mūsų renginiai. Bet žmonės juos mėgo, salė prisirinkdavo sausakimša. O kai direktorius Kalnelis gavo kokią tai karbitinę lempą, ji atrodė lyg stebuklas.
Prisimenu mūsų ir kitų vietos žmonių norą ką nors pamatyti, išgirsti. Į minėjimus, šventes, Naujųjų metų sutikimus ir kitus renginius pokario metais tiek susirinkdavo, jog salė negalėdavo ir stačių sutalpinti. Atvažiuodavo Panevėžio dramos teatras, nes ten dirbo kilę iš Grinkiškio krašto artistai Vaclovas Blėdis, Julija Blėdytė ir dar kažkas. Lankėsi Kauno jaunimo teatras. Tai buvo puikios kultūrinės šventės!
Dirbo veiklus literatūros mokytojas J. Linkevičius. Jo iniciatyva buvo organizuojami susitikimai su poetais, rašytojais. Lankėsi pas mus rašytojai A. Baltrūnas, M. Sluckis, J. Mačiukevičius, poetai V. Grybas, A. Jonynas ir kiti.
Kai demonstruodavo mokykloje kino filmą – salė vėl būdavo pilna. Nors neretai elektra gesdavo, filmai trūkinėdavo, bet žiūrovai buvo kantrūs – išsėdėdavome ir po 4 valandas.
Salės prisirinkdavo pilnos
Be mokymo ir auklėjimo, mokytojai turėjo ir visuomeninės veiklos. Mes, mokytojai, vaidinom, šokom, dainavom. Turėjom gerą režisierę – mokytoją Kvedarienę, todėl buvome sukūrę keletą vaidinimų, pvz., „Čia toksai gyvenimas“ ir kt.
Padėdavo ir mano vyras, kuris sugebėjo neblogai dainuoti solines partijas. Stebėtis reikėjo, kaip žmonės mėgo mūsų renginius – salė prigužėdavo pilnutėlė. Tėvai mėgo lankyti ir mokinių ruošiamus subatvakarius. Tik vėlesniais laikais ėmė keistis nuotaikos – mokinių pasilinksminimuose likdavo jie vieni ir budintys mokytojai.
Plačią veiklą vystė Moterų taryba. Jai pokario metais vadovavo veikli ir reikli Meškauskienė. Ji planuodavo vieną renginį po kito – tik spėk kurti, repetuoti, ruošti vakarus. O vadovaujant mokytojai A. Dučinskienei, laimėjome geriausios šeimininkės rajone vardą.
Daug metų teko būti ir profsąjungos komitete. Šiandien pati negaliu suprasti, kaip tiek galėjom visur suspėti. O rasdavome šiek tiek laiko ir savo asmeninėms šventėms.
Gal kad visa tai praeityje ir jaunystėje, bet – šiandien man atrodo, kad anuomet buvo linksmiau, negu dabar, kad mus lydėjo entuziazmas, kolektyvinis susibūrimas.
Grinkiškyje išdirbau 26 metus. Į keletą lapų nesutalpinsiu visų savo prisiminimų. Be to, daug kas jau ir pasimiršo.
Džiaugiuosi, kad Grinkiškyje turėjau laimės dirbti su gerais žmonėmis.
Aleksandra Glibauskienė
Radviliškis, 1985 metai”
Meistras pastebėdavo ir smulkmenas
O dabar papasakosiu apie A. Glibauskienės vyrą Vladislovą Glibauską (1912–2001). Jis Grinkiškyje buvo ne mažiau žinomas negu jo žmona Aleksandra, kuri po sutuoktuvių dirbo ir gyveno ten, kur būdavo siunčiamas dirbti jos vyras.
Grinkiškio pieninė, kurią vietos ūkininkai įsteigė dar 1925 metais, buvo garsi ir turbūt vienintelė šio miestelio pramonės įmonė. Jos vadovą Vladą Glibauską vieni grinkiškiečiai vadino pieninės direktoriumi, nors oficialiai jis buvo gamybos meistras, o kiti – „Mūsų Kipru Petrausku“, nes V. Glibauskas turėjo puikų balsą ir mėgo dainuoti.
„Ypač įspūdingai jis traukdavo ariją iš operos „Pilėnai“: „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom, apkaišysiu pavadėlį žaliom rūtom, – prisimena šioje pieninėje dirbusi pieno produktų technologė Dalia Krapikienė. – Net kai buvo jau garbaus amžiaus, balsas išliko nuostabus – klausantis jo dainavimo krėsdavo šiurpuliukai“.
Grinkiškio pieninė išgarsėjo būtent tuo metu, kai joje dirbo V. Glibauskas (1948–1975 metai). Neatsitiktinai kai buvusioje SSRS buvo įsteigtas valstybinis kokybės ženklas, liudijantis išskirtinę produkto kokybę, pirmiausia (1972 metais) jis buvo suteiktas Grinkiškio pieninės sviestui. Kalbėjo žmonės, jog jis anuomet buvo tiekiamas ir Kremliui, ir Britanijos karalienei. Be to, Grinkiškio sviesto gamykloje kurį laiką buvo gaminami sūriai, valgomieji ledai.
Taukšt, taukšt, taukšt – tauškėdavo Vlado Glibausko medpadžiai (kitokio apavo jis pieninėje nepripažino, esą medis yra higieniškas) ir kolegos dar iš tolo žinojo, jog ateina reiklusis jų meistras. Nuo akylaus jo žvilgsnio nepasislėpdavo jokia smulkmena – viskas jam buvo svarbu ir viską privalėjai daryti penketui.
V. Glibauskas gimė 1912 metais mažame Radviliškio rajono Jadvimpolio kaime. Šis kaimelis yra už 2 km nuo Baisogalos Skėmių link. Vlado tėvai tarnavo Komaro dvare Baisogaloje. Komaras, pastebėjęs jaunojo Vladuko gabumus, pasirūpino, jog jis galėtų mokytis.
Tad V. Glibauskas buvo beveik Grinkiškio kraštietis, tik likimas taip lėmė, jog, išvažiavęs iš Baisogalos į mokslus Joniškėlyje ir Belvederyje, vėliau dirbo įvairiose Lietuvos pieninėse ir į Grinkiškį atvyko tik 1948-aisiais.
26 metus Aleksandra ir Vladas Glibauskai gyveno ir dirbo Grinkiškyje, o paskui vėl prasidėjo jų kraustynės. 1975 metais jie įsikūrė rajono centre Radviliškyje. Abu jau buvo pensijoje (Aleksandrai tada buvo 57, Vladui – 63 metai).
„Tėvams tais metais buvo paskirtas butas Radviliškyje ir paskyra automobiliui, mat tėtį Maskva apdovanojo Darbo raudonosios vėliavos ordinu“, – prisimena Glibauskų sūnus Antanas. Čia gal tiks priminti, jog Grinkiškyje Glibauskai gyveno nedidukame bute žinybiniame daugiabutyje, kurio aplinką mokytoja Aleksandra puošdavo gėlėmis. Tas keturbutis tebestovi ir dabar, tik nykesnis.
Radviliškyje Aleksandra jau nedirbo, o Vladui buvo pasiūlytos Radviliškio sviesto gamyklos laboranto pieno supirkimo punktų kontrolei pareigos. Neatsitiktinai – šios gamyklos direktorius Vytautas Šiošė gerai žinojo, koks reiklus ir principingas yra V. Glibauskas. „Tėtė tada dirbo „skrajojančiu laborantu“ – važinėdavo po viso rajono pienines ir tikrindavo produkciją“, – pasakojo A. Glibauskas.
O minėtoji pieno produktų technologė Dalia Krapikienė prisimena, jog V. Glibauskas buvo išrinktas ir sviesto gamyklos (vėliau ji buvo reorganizuota į akcinę bendrovę „Radviliškio pienas“) profsąjungos vadovu. „Tada man ne kartą teko laimė su juo pabendrauti, – prisimena D. Krapikienė, – nežiūrint jo reiklumo ir griežtumo, mes, pienininkai, jį labai gerbėme, jo žodis daugeliui buvo šventas“.
Čia gal tiks keletas žodžių apie pačią D. Krapikienę, kuri irgi mokėsi Grinkiškio vidurinėje mokykloje. 1994 metais nutraukus gamybą Grinkiškio ceche, daugelis jo darbuotojų neteko mėgstamo darbo. Tačiau D. Krapikienė savo profesines žinias rado kur pritaikyti – sūnaus Tado Krapiko įsteigtame pieno ūkyje, kuris yra šalia Grinkiškio, pakeliui į Vaitiekūnus. O neseniai jos sūnus įsigijo ir buvusius Grinkiškio pieninės pastatus.
Iš šiame ūkyje auginamos karvių bandos primelžiamo aukštos kokybės pieno čia pat gaminama grietinė, sviestas, sūriai, varškė. Ši produkcija tiekiama ne tik aplinkinių rajonų maitinimo ir prekybos įmonėms, bet pardavinėjama ir Kaune, Vilniuje bei kituose miestuose. Tad Dalia ir Tadas Krapikai tęsia Grinkiškio pieninės tradicijas.
Kaip voverė karuselėje
Radviliškyje Aleksandra ir Vladas Glibauskai gyveno keliolika metų. Po to vėl kraustynės – šįkart į Prienus, arčiau sūnaus Antano, kuris tuo metu jau gyveno šiame mieste.
„Suradau savo tėveliams Prienuose butą, suremontavau ir jie jame įsikūrė. Mano žmona gamino jiems valgyti, pirko vaistus, prižiūrėjo“, – pasakojo A. Glibauskas.
„Tėvai dažnai prisimindavo Grinkiškį, nes ten prabėgo smagiausi jų gyvenimo metai. Pas mamą atvažiuodavo iš Kauno jos draugė dar nuo Grinkiškio laikų mokytoja Regina Sacevičiūtė. Pasikalbėdavo mama ir su kita buvusia Grinkiškio kolege – Zofija Radavičiene.
Kur buvus nebuvus mama vis pasakodavo apie Grinkiškio mokyklą. Tai buvo jos mėgstama ir jautri tema. Apie tai, kiek daug ten teko dirbti ir kaip vis dėlto smagu buvo – daugybė pamokų, bet ir šventės, konkursai, vakaronės, vaidinimai ir t. t. Aš ir pats daug ką prisimenu. Pavyzdžiui, kaip mama, būdavo, pareina pavakariais iš mokyklos ir vėl eina atgal į ją – visokių reikalų ten dar turėdavo. Paskui skuba į internatą prižiūrėti, kad vaikai pamokas ruoštų, neišdykautų. Namo grįždavo vėlai, pabendraudavo su mumis ir sėsdavo taisyti mokinių sąsiuvinių. Ir taip iki antros valandos nakties. Mudu su sese iš miegų pabudę pažvelgdavome – žibalinė lempa šviečia ant apvalaus mūsų stalo, o prie jos palinkusi mama dirba“, – pasakojo A. Glibauskas.
„Be to, abu tėvai dalyvaudavo saviveikloje. Grinkiškio mokyklos muzikos mokytojas Antanas Savickas (Grinkiškyje jis dirbo 1949–1956 m. – F.Ž.) kviesdavo dainuoti tėtį. Mamos kviesti nereikėjo, ji pati daug ką organizavo. Bet ir tėtis nesispyriodavo, nes dainuoti labai mėgo. Būdavo, traukia dainas vieną po kitos“.
Sykį Antanas Glibauskas surengė savo tėvams iš Prienų ekskursiją į tas vietas, kur jie gyveno ir dirbo. „Nuvežiau į Joniškio rajoną, kur pradėjo dirbti mama, paskui pabuvome Žemaitijoje, kur mamos tėviškė ir kur tėvai praleido karo metus, po to aplankėme Grinkiškį“, – pasakojo Antanas. Toji išvyka jo tėvams buvo graudi šventė.
Gražus balsas atiteko dukrai
Vladas Glibauskas mirė Prienuose 2001 metais, sulaukęs beveik 90 metų. Aleksandra Glibauskienė įkandin jo iškeliavo 2003-aisiais. Jai buvo 85-eri. Abu palaidoti Rumšiškių miestelio kapinėse.
Aleksandra ir Vladas Glibauskai paliko dukterį ir sūnų. Aldona Glibauskaitė-Dauguvietienė gimė 1938 metais, baigė Grinkiškio vidurinę mokyklą. Kauno medicinos mokykloje įgijusi medicinos sesers diplomą, dirbo Kauno rajono Babtų miestelio ambulatorijoje, vėliau Kauno tuberkuliozės dispanseryje. Gyvena Kaune.
Aldona paveldėjo iš tėčio gražų balsą ir pomėgį dainuoti. Gal tai ir suvedė ją su muziku ir rašytoju Jonu Dauguviečiu (1928–2014), kuris buvo kilęs iš Grinkiškio krašto, Bargailių kaimo, mokėsi Grinkiškio gimnazijoje, buvo Kauno dainų ir kitokių muzikos švenčių dirigentas, chorų ir kitų muzikos kolektyvų vadovas.
Baigiantis karui, J. Dauguvietis drauge su keletu kitų Grinkiškio gimnazijos mokinių (tada jam buvo tik keliolika metų) klijavo ant šio miestelio stulpų lapelius, kuriuose ragino nepasiduoti rusams. Grinkiškio stribai susekė ir suėmė. Protestuotojai buvo ištremti į Sibirą. J. Dauguvietis šį savo gyvenimo etapą aprašo knygoje „Gyvenimas duobėj“ (Kaunas, 2008).
Glibauskų sūnus Antanas gimė 1945 metais. Baigė Grinkiškio vidurinę mokyklą, inžinerijos studijas Kauno politechnikos institute, dirbo įvairiose pramonės įmonėse Vilniuje, Kaune, Jonavoje. Ilgiausiai darbavosi Prienų buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, buvo jo vyriausiasis inžinierius. Kurį laiką ėjo savo mamos pėdomis – mokytojavo Prienų, Jiezno vidurinėse mokyklose.
Po tėvų mirties jis išsikėlė į Kauną, arčiau sesers Aldonos. Tačiau gailisi palikęs Prienus. „Ten labai graži gamta, ten turėjau daug draugų, pažįstamų. O Kaunas didelis. Didelis miestas – didelė vienatvė“, – atsidūsta Antanas.
Feliksas Žemulis
Grinkiškio Jono Poderio pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejaus nuotraukos
