Dabar nemažai žmonių gyvena butuose, daugiaaukščiuose namuose. Tarytum atsiriboję nuo visų. Ir laimingi tie vaikai, kurie turi ne tik namus, bet ir kiemą. „Kiemas yra lauke. Kiemas jungia lauką ir trobą.“ (V. J.) Tad norisi prisiminti vaikystę kieme, lauke. Šiandien labai aiškiai prisimenu kas buvo. Bet su kuo buvome, lyg ir nepamenu. Kažkodėl atmintyje išliko vos keletas vardų: Silva, Danutė, Vida, Viera. O kur berniukai? Kaip gi be jų? O juk tiek laiko būta kartu!..
Mūsų gatvėje nebuvo gausu uogakrūmių ir vaismedžių. Bet puikiai atsimenu du agrastų krūmus „niekieno“ žemėje. Kantriai laukdavome, kol žiedus pakeis vaisiai – maži, žali, su plaukeliais agrasčiukai. Skubėdavome prie tų spygliuotų krūmų paslapčia. Nesakau, kad skanaudavome. Jie buvo rūgštūs, anot tėvų „visą giminę sutraukdavo“. O kai nužydėdavo gal vienintelė mums žinoma gatvės obelis, laukdavome pirmųjų obuoliukų. Mažų, rūgščių, bet vis tiek norėjome. Kažkodėl atrodydavo, jei juos padaužysime į sieną ar akmenį, jie bus saldesni… Kai po tokių vaišių sustreikuodavo mūsų pilvukai, tikrąją priežastį žinojome tik mes patys, o karčia pelynų arbata gydydavo mamos.
Savo laisvalaikį kiemuose leisdavome žaisdamos „parduotuvę“ ar „mokyklą“. Pardavinėdavome spalvotas lėkščių ar butelių šukes, agrastus ir obuoliukus. Mūsų pinigai – žolytės, medžių lapai. Labai norėdavau pabūti ir pardavėja, ir mokytoja, bet dažniausiai reikėdavo nusileisti vyresniems arba geriau besimokančioms draugėms. Jei lydavo lietus, žaisdavome su lėlėmis pas kurią nors draugę namuose. Mes mylėjome savo popierines arba mamų pasiūtas lėlytes. Labai įdomu buvo piešti sukneles, sijonus popierinėms lėlytėms. O iš skudurėlių, kurių parūpindavo mamos, drabužius „siūdavome“. Kai kažkuriai iš mūsų padovanojo krautuvinę lėlę, sunkiai sutardavome, kas ją nešios, sūpuos, „valgydins“. Niekada neužmiršiu, kaip su mama pirkome lėlę Šiauliuose. Netoli geležinkelio stoties buvo parduotuvė, o jos lange stovėjo gražiai išpuošta beveik mano ūgio lėlė. Įsimylėjau ją iš karto. Ir norėjau tik tokios, didelės! Spyriojausi, verkiau, kūkčiojau ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl man tos lėlės neparduoda. Kai dabar parduotuvėje pamatau vaikišką manekeną, prisimenu su šypsenėle tą lėlę.
Nepamirštamos vaikystės vasaros. Kiek mes visko prisigalvodavome! Žaisdavome „milicininkus ir vagis“, „kavones“ (slėpynes), gaudynes (kažkodėl vadinome „liuliais“). O kokie būdavome laimingi, kai prapliupdavo lietus! Susibūrę krūvon ar palindę po medžiu laukdavome, kol aprims „dundulis“ (griaustis), pavargs žaibai. O tuomet šokinėdavome po balas ir dainuodavome: „Lyja, lyja lietus per karaliaus pietus, karalienė knarkia, karaliukai verkia!..“ Ir tai dar ne visa išmonė. Po smarkaus lietaus gatvės pakraščiukais bėgdavo upeliukai. Mes skubėdavome prie jų su medžių šakelėmis, gėlių žiedais, skiedromis, popieriniais laiveliais ir „tapdavome“ jūreiviais. Tas amžinas nuo vaikystės klausimas: kas pirmas? Kas nuskęs? Kur nuplauks savas laivelis?..
Mes, pokario vaikai, dažnai žaisdavome „skelbiu karą“. Piešiame ant žemės skritulį, daliname jį į dalis – šalis. Vedantysis meta kamuolį į viršų ir skelbia karą kuriai nors pasirinktai šaliai. Tuomet žaidėjai keičiasi vietomis. Ypač svarbi vedančiojo vieta – jis „galiūnas“.
Rudenėjant rinkdavomės pas mane. Prie mūsų namo glaudėsi dviaukštis medinis ūkinis pastatas (daržinė ir svirnas). Daržinėje buvo sukraunamas šienas (tėvai turėjo karvę). Kartais mums leisdavo pašokinėti ant jo. Bet man įdomiausia būdavo, kai mama vesdavosi į miesto laukų pievas apžiūrėti, kaip auga žolė (Maironio gatvės gale). Paskui jau matydavau, kaip tėvas dalgiu nupjauna visas grožybes, mama su sese varto žolę, kad išdžiūtų. O paskui jau šieną krauna į vežimą. Ateina laukiamiausias momentas. Vežimas pakrautas, tėtis iškelia mane ant kaugės šieno. Kvapai nepakartojami! Žiūriu į visus iš aukštai, bet širdis stuksi, nes kelias nelygus, ir vežimas pakrypsta tai vienon, tai kiton pusėn. Kad tik nenugriuvus, nenukritus…
Svirnas antrame aukšte. Ten pilna visokiausių rakandų. Baisu lipti įtartinomis kopėčiomis, bet labai smalsu. Čia bus mūsų teatras. Vaidinsime „šeimą“. Pradžioje pačios sau, vėliau pasikviesime mamas ir mažesnes drauges. Mūsų galvos pilnos fantazijų, atradimų, džiaugsmų ir nusivylimų.
Nepakartojamos ir mūsų vaikiškos žiemos. Žiemos būdavo visai ne tokios, kaip dabar. Jeigu šaltukas, tai tvoros pyška, kartais net vanduo kambaryje užšąla. O langai pasipuošia gražiausiomis šalčio gėlėmis. Sėdi namuose ir girdi, kaip girgžda sniegas po gatve einančių kojomis. Jei sninga, tai ir pusto. Rytais tėtis keliasi anksti atkasti takus, išlaisvinti nuo sniego pusnių. Kieme tik sniego tuneliai. Mums tai sniego tvirtovės. Besmegenius telipdydavo mažyliai su mamomis. Mes žaidžiame sniego karą. Dabar, kai einu Vydūno gatve, prisimenu tuos bėgiojimus per sniego pusnis, iš Janonio gatvės i Vydūno. Per kiemus, per tvoras, per pusnis. Nei baimių, nei pavojų. Vakare grįžti sušilęs, suplukęs, įraudęs. Mama aimanuodama padeda nusirengti, sudžiausto batus, kojines, pirštines, treningus. Išgeri karštos arbatos ar stiklinę pieno ir „nulūžti“. Gerai, kad atostogos ir rytoj nereikės eiti į mokyklą.
Mūsų name vienu metu gyveno didelė Mačiulaičių šeima. Dešimt vaikų ir tik viena dukra pagrandukė. Namo sienos plonos, tad vakare, kai berniokai skaito garsiai vadovėlį, viskas girdisi ir pas mus. Kartais abu senieji Mačiulaičiai ateina vakarais pas mus. Tada prasideda šiurpūs pasakojimai apie vaiduoklius, pelkių žiburėlius, apie vilkus miške… Senasis Mačiulaitis moka pašiurpinti. Gerai, kad mama šalia.
Pavasario labai laukdavome, nes ateis Velykos. Į kiemą eidavome „pasmalyžauti“. Žinote, ką rasdavome ant stogo pakraščių? O gi varveklius. Nudauždavome juos ir… čiulpdavome. Skanėstas, bet pavojingas. Mat sočiai prisivaišinus suskausta gerklė, pakyla temperatūra…
Namo gyventojai keisdavosi. Vieniems išsikėlus, atvažiuodavo kiti. Gana ilgokai mūsų name gyveno rusakalbių šeima. Mamos susikalbėdavo, o man būdavo sunku, darydavau daug klaidų. O mano vienmetės kaimynės mėgdavo pasišaipyti. Bendravimas baigdavosi pravardėmis. Aš joms rėždavau – ruskės – bedruskės. Jos atsikirsdavo: labasas (nuo žodžio labas – sveiki). Bet vaikystė tuo ir žavi, kad vieną valandėlę susipyksti, kitą susitaikai. Kartą jų močiutė, atvykusi iš kaimo, pakvietė ateiti pasisvečiuoti į Dvarčius (tai sentikių kaimas). Viešnagė kaime ir kelionė pavyko. Buvo labai įdomu. Po kurio laiko mano vienmetė Viera pasiūlė nueiti į sentikių bažnyčią, kuri buvo visai čia pat, mediniame name. Draugė priminė turėti skarelę, pamokė žegnotis (visai ne taip, kaip katalikai). Pataikėme į vaiko krikštynas. Kūmai nešė kibirais vandenį iš šulinio ir pylė į kažkokį kubilą (taip man atrodė). Vėliau kūdikį nurengė. Popas viena ranka užspaudė nosytę ir burną, kita suėmė užpakaliuką. Vaiką tris kart panardino į tą ledinį vandenį. Kai kūdikį atidavė kūmams, jis klykė ne savo balsu. Aš gi iš baimės pardūmiau namo…
Gatvės ir mūsų kaimynų įžymybė – daržas ir ožys. Anksti pavasarį pas senutę kaimynę užaugdavo ridikėliai. Penki – šeši ridikėliai parduodami už dešimt kapeikų. Šeimininkė kartais leisdavo pasirauti patiems. Na o ožys?.. Kai tėvukas grįždavo po darbo išgėręs, prasidėdavo prie tvoros tėvuko monologas. Ožys ramiai pešdavo žolę pakratydamas savo barzdelę, o tėvukas reikšdavo savo emocijas. Ožys į dialogus nesiveldavo, kol tėvas nepakeldavo balso ir nepradėdavo priekaištauti dėl skleidžiamos smarvės. Lyg nujausdamas kažką blogo ožys įsiremdavo ragais į tvorą ir piktai mekendavo. „Spektaklis“ baigdavosi, kai senutė ožį nuvesdavo į daržinę, o mama nuramindavo tėvą… Dabita ožys tikrai baisiai smirdėjo.
Mūsų vaikystė nebuvo labai vargana. Vienos šeimos gyveno blogiau, kitos geriau. Subėgę būrin, mes būdavome laimingi bendraminčiai. Mes buvome laisvi veikti, GYVENTI. Tėvai nekviesdavo pro langus pavalgyti ar miegoti. Jie pasitikėjo mumis. Būdavo, įbėgi į kambarį, atsirieki duonos, užtepi taukų ir leki į kiemą. O ten jau tavęs laukia: „duok atsikąsti“. Ir dalinamės ta duona. Arba riekę juodos duonos trumpam panardini į vandenį, paskui padažai į cukrų – na ir skanus desertas. Šiandien viename kieme vaišės, rytoj kitame.
Taip mūsų dienos ir ėjo. Viena prabėgo, kita neprašyta atėjo. Rodos, jokių pareigų, jokių rūpesčių. Žiūrėk, ir metai nejučia „ištirpo“, nuskubėjo… Kur?.. Gal į jaunystę…
Tai gal mes negyvenome, o tik lakstėme, bėgiojome, žaidėme? Neturėjome nei kompiuterių, nei televizorių, nei magnetofonų, nei radiolų (tik radijo taškai). Ir žaislus patys pasidarydavome, ir žaidimus susigalvodavome. Mažuose dalykuose atrasdavome didelį džiaugsmą. Argi mes buvome mažiau laimingi?..
Vienoje knygoje autorė rašo: „O dabar lyg iškart maži žmonės. Gatava viskas, nieko neduota pačiam atrasti.“ (V. D.) Jei tiksliau, tai vieni visko pertekę, anot liaudies, gyvena „kaip inkstai taukuose“. Kitiems gi ir duonos riekė be sviesto ar medaus…
Šį vakarą, kai pasinėriau į prisiminimų jūrą, pasijutau, lyg dar vieną savo gyvenimo dieną, tokią neįkainojamą, tokią vienintelę, pragyvenau.
Ach, kad „daugiau tokių dienų visiems būtų. Kad neišjaustos, neišragautos, neišdžiaugtos jos sulietų į metus, į dešimtmečius, o pastarieji, – deja, jau į buvusį gyvenimą…“
Na, o mano gatvė, kurioje pabuvojau, kokia ji dabar? Neatpažįstamai pasikeitusi, suvargusi, tokia svetima svetima. Ir name (mūsų bute), kuriame mano gyventa, niekas nebegyvena. Tik šulinys kieme primena daug ką. Justinas Marcinkevičius rašė: „Gyvenam. Rodos, niekas nekinta, tik sensta stalas ar kėdė…“
Gaila, kad viskas ateina ir praeina, o sulaikyti nieko neįmanoma…
Pagarbiai
Janina K.
asociatyvi nuotrauka