Vienoje knygoje apie kultūringą elgesį teko perskaityti įdomią frazę: „Pasaulis nesugrius, jei pasinaudosite ne ta šakute, užsikirsite prisistatydamas arba atsistosite, kai jums bus sakomas tostas…“
Mintyse pabandžiau atgaminti kokias nors kuriozines situacijas. Galvojate – neradau? Nieko panašaus. Prisiminiau ne vieną situaciją, kai aš arba man pažįstami žmonės pasielgė ne taip, kaip reikėtų. Geriau jau tokių atvejų nebūtų! Kad geriau jausčiausi, kartas nuo karto pavartau knygas apie etiketą.
Amy Vanderbit rašė: „Manau, kad žinodami gyvenimo mūsų visuomenėje taisykles, jaučiamės patogiau“ (1952m.). Net pats tobuliausias vyriškis arba moteris negali prisiminti visų pavienių etiketo aspektų, būdingų kiekvienai
galimai viešojo gyvenimo situacijai. Daugelis mūsų prisimename tik tas smulkmenas, kurios yra ir buvo susijusios su mūsų pačių gyvenimo būdu.
Daugiausia problemų iškyla bendraujant. Nuo ko gi prasideda bendravimas? Be abejo, nuo pasveikinimo. Šiandien dažnai girdime, kad lietuviai susvetimėjo. Kaimynas nepažįsta kaimynų, nors greta gyvena ne
vienerius metus. Susvetimėjimas jaučiamas tarp giminaičių, tarp senosios kartos ir jaunimo. Kodėl mes taip pasikeitėme? Juk papročių knygose rašoma, kad lietuviai buvę draugiški, jautrūs, užjaučiantys, suprantantys šalia esančius…
Taigi apie pasisveikinimą. Europiečiai sveikinasi kilstelėdami galvos apdangalą, linktelėdami. Pasisveikinimas išreiškiamas žodžiais ir veiksmais. Protokolinis pasveikinimas – tai rankos paspaudimas, rankos pabučiavimas, galvos linktelėjimas. Paprasčiausia – linktelėti galvą ir nusišypsoti. Taip išreiškiame palankumą pažįstamam ar net geram draugui. Kokiais žodžiais sveikinamės, nerašau. Juk ir taip aišku, kad eilinis viršininkui nesakys „Labutis“. Tai būtų labai familiaru. Nespausime rankos taip, kad žmogus aiktelėtų iš skausmo. Ranką pasisveikinimui pirma ištiesia vyresnis amžiumi, visuomenine padėtimi, moteris vyrui. Pasveikinimas rankos pabučiavimu mūsuose retas. Vyras pakelia moters ranką ir ją pabučiuoja. Moteris nesipriešina ir nedėkoja. Vyrai sveikindamiesi kilsteli kepurę ar skrybėlę (o jei kepuraitė sportinė, megzta?..). Pamenu, šviesios atminties kunigą, ilgai tarnavusį parapijiečiams, Bronislovą Nemekšį, kuris taip inteligentiškai sveikindavosi. Lygiai taip pat gražiai sveikindavosi senosios kartos radviliškiečiams gerai pažįstamas mokytojas Alfonsas Jenčius.
Atsisveikinant taip pat yra keletas variantų. Nors ir čia būna anekdotinių situacijų.
-Na, vaikeli, atsisveikink su teta. Ką reikia sakyti, kai ji išeina?
-Ačiū Dievui…
Gražus atsisveikinimo ar pasisveikinimo momentas – apkabinimas, bučinys. (Yra net apkabinimų diena!).
Bučiuojame tik priglausdami skruostą, taip išreikšdami simpatiją. Prisiglaudimas, apkabinimas reiškia šiltus jausmus.
Sakoma: pasaulis margas, o tradicijos dar margesnės. Štai tibetiečiai dešine ranka nusiima galvos apdangalą, o kairiąją deda prie ausies. Japonai trejopai nusilenkia. Naujoji Zelandijoje trinasi nosimis.
Tailande už save aukštesni (turbūt pareigose) sveikina atsiklaupdami. Nigerio tautos pagarbos ženklas -grindų palytėjimas lūpomis.
Taigi, pasisveikinome svečiuose, renginyje, gatvėje, o parduotuvėje? Man visada labai gaila parduotuvių kasininkių, kurios privalo pasilabinti su kiekvienu pirkėju. O ką tai duoda!?.. Neaišku, kaip elgtis įėjus į mažą parduotuvėlę, kur dirba vos viena pardavėja. Lyg ir nejauku, kai neištari to „laba diena“ (bet dauguma tikrai nesisveikina…).
Dauguma žmonių įsitikinę, kad puikiai elgiasi, kad yra mandagūs. Juk negeria šampano litrais, nesiurbia sriubos, neišlaižo lėkštutėje esančio padažo, neraugėja. Bet… Yra tokių situacijų, kai iš nežinojimo bijai apsijuokti. Štai kad ir nuvykus į kavinę papietauti. Ar daugelis žinome, kad sriubą suvalgius, šaukštą reikia padėti ant polėkštės, o suvalgius antrą patiekalą – šakutę ir peilį padėti lėkštėje greta kotais į dešinę?
Būna ir kritinių, nenumatytų situacijų. Nukrito šakutė ar peilis. Išslydo kavos puodelis ir išsiliejo ant staltiesės kava. Ką daryti? Nelįsti po stalu ieškoti įrankio, nekreipti dėmesio sėdint šalia, nepulti valyti.
Tai padarys pardavėja.
Dar viena situacija. Atėjus į kavinę drauge ir užsisakius skirtingus patiekalus, geriausia paprašyti atskirų sąskaitų. O ką daryti su arbatpinigiais? Šiaip tai arbatpinigiai nėra privalomi. O jei jau norime padėkoti už kultūringą aptarnavimą, paliekame pagal savo apsisprendimą. Prabangiuose užsienio (gal ir pas mus?) restoranuose privalu palikti 15-20 proc. nuo mokamų pinigų.
Apie mūsų kultūringumą galima spręsti ir iš laikysenos (kaip sėdi, stovi). Ar neteko matyti, kaip storoka moteris, dėvinti siaurą trumpoką sijonėlį, sėdi nesuglausi kojų? Man tuomet gėda už visą moterišką giminę. O kai rinkimų į Seimą metu televizijos žurnalistė taip atsisėdusi ant paaukštinto krėslo šnekino kažkurios partijos vyruką, tai norėjosi skambinti operatoriams ir paprašyti šitokio vaizdelio nerodyti. (Ačiū Dievui, kad po reklaminės pertraukėlės žurnalistė buvo užsimovusi kelnes!).
Malonu stebėti, kaip vyras padeda nusirengti arba apsirengti atvykus į svečius ar į koncertą, spektaklį Žinoma, kai kada suima baltas pavydas, nes atėjai …viena.
Radviliškiečiai ir ne tik žavisi baseino pramogomis. Bet teko girdėti pasipiktinimų, kad baseino duše kai kas nusišveičia kūną su muilu, išsiplauna galvą…
Ar visada pagalvojame lankydami pažįstamą ar giminaitį ligoninėje, kad didelis lankytojų skaičius trikdo kitų ramybę? Sutinku, kad sergančiam reikalingas dėmesys. Tad ir ieškokime būdų, kaip jį parodyti. Neužsibūkime per ilgai. Nekalbėkime apie ligas ir jų baigtį.
Dar diskusijų verta tema – laidotuvės. Ko mes einame į laidotuves? Pastebėti, kaip artimieji verkia, ar pareikšti užuojautą? Tad ir pasėdėkime rimtyje, padėję puokštelę ar žvakidę. Be didelės reklamos įteikime savo pinigėlių, palaikydami materialiai velionio artimuosius. Laidotuvių išlaidos nemenkos, skausmo valandą kartais ir nebepasiskaičiuojama, kiek būtina išlaidauti. Bet kai „sukelia“ kainas giesmininkai…
Naujųjų išvakarėse laidojome artimą giminaitį. Paprašėme, kad giesmininkai prieš išvežant kūną kremuoti pagiedotų keletą giesmių. Tų giesmių buvo ganėtinai mažai. Už giedojimą prie duobės buvo „nulupta“ papildomai. Bet svarbiausia, kad, matydami procesiją, du vyrukai giedoriai ramiai šnekučiavosi mašinoje ir juos reikėjo PAKVIESTI prie duobės. Jei laidojimo darbuotojai viską absoliučiai atliko gerai, nežiūrint į artimųjų blaškymąsi, tai giesmininkai PASIŠIUKŠLINO! Liaudiškai išsireiškiant- nei gėdos, nei sarmatos!
Daug diskutuojama, ar tvarkyti kapą nepraėjus „keturnedėliui“. Man labai patiko kunigo E. Zeidoto paaiškinimas susitikime su „Radviliškio krašto bendruomenės“ nariais, jog reikia žiūrėti, kad kapas būtų tvarkingas, taip pareikšime pagarbą mirusiajam.
Norisi dar parašyti apie taksi paslaugas ir telefoninius pokalbius. Taksi paslaugomis tenka pasinaudoti ne vienam radviliškiečiui. Malonu, kai mašina švari, kvapni, vairuotojas tvarkingai apsirengęs, mandagus…
Šaunu! Bet ir čia plėšikauja, kas kiek nori. Tuo pačiu maršrutu važiuojant vienam vairuotojui moki pigiau, o kita… BE KOMENTARŲ! Gal vis tiek turėtų būti nurodomi kiekvienoje mašinoje paslaugos įkainiai?
Telefonai. Šiandien be jų neišsiverčia nei mažas, nei senas. Su jais nesiskiriame: gulamės ir keliamės. Kalbame susirinkimuose, Seime, bažnyčioje, gatvėje, ligoninėje, namuose. Gulint ligoninėje teko parašyti
seselės pagalbos, kad kalbanti telefonu ligonė ne tik neeikvotų savo jėgų, bet ir nerėktų „viso skyriaus“.
Girdėjau, kad slaugytoja neturi teisės kištis į asmeninius reikalus. Ačiū Radviliškio kunigui Tadui, kuris moko kalbėjimo telefonu kultūros močiutes. Paprasčiausiai nutyla ir … laukia, kol močiutėlei kas nors ar išjungs telefoną, ar pritildys garsą. Bet juk tie skambučiai – tai nepagarba šventoms mišioms, nepagarba parapijiečiams, pagaliau ir kunigui.
O jau nebekalbu apie tai, ką kartais gali išgirsti važiuodamas autobusu, kai nuo Kauno iki Radviliškio aptariami visi giminės ar draugų reikalai (visa laimė, kad apsieinama be keiksmažodžių!). Taip, telefonas atstoja asmeninį bendravimą, bet reikia žinoti pagrindinius reikalavimus:
-paskambinus pasisveikinti,
-prisistatyti, kas skambina,
-nekalbėti gurkšnojant ar kramsnojant,
-kalbėti suprantamai, aiškiai,
-neskambinti, kai vyksta įdomios telelaidos,
-skambinti nuo 7.00 val. iki 21.00 val.,
-telefonus išjungti bažnyčioje, teatre, koncerte, muziejuje, paskaitoje ir t. t.
Svarbiausias bendravimo būdas – pokalbis. Stengtis kalbėti ne per daug emocingai. Išmokti ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Juk ne veltui sakome: „Didis menas kalbėti, dar didesnis klausyti ir išgirsti“.
Savo elgesiu prisitaikome prie konkrečios situacijos. Gerai išauklėtos žmogus elgiasi visur kultūringai – nesvarbu, mato jį ar ne.
J. KAUČIKIENĖ
