Socialiniai tinklai

Aktualijos

Apžvalgos

Avatar

Paskelbta

data

Paskutinė vasaros diena. „Radviliškio krašto bendruomenės“ patalpose maloni prieblanda. Po ranka „Komunizmo aušros“ 1977-10-12d. (trečiadienio) Nr.41. Startinė pozicija ir pradžia.

Pradžia

Radviliškio Sviesto gamyklos kolektyvas praneša, kad įmonės darbuotojai, vykdydami socialistinius įsipareigojimus Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos metinėms, šių metų spalio 1d. įvykdė dviejų dešimtojo penkmečio metų pagrindines gamybines užduotis: pagaminta sviesto 2600 t., džiovintų sūrių – 52 t.,lieso sūrio – 405 t. Toliau apie laimę, Konstituciją, partiją ir pan. Šiandien juokinga, bet pieninė ir šiandien būtų papildomos darbo vietos. Deja, ne visi išgyveno laukinio kapitalizmo sąlygomis. Pagerbta teismo vykdytoja I. Adomaitienė. Rajono prokuratūros tardytoja  J. Bolcaitė rašo keturiolikmetį, atsidūrusį teisiamųjų suole. Už vagystes – 2 metai laisvės atėmimo. Kad ir koks buvo sovietmetis, nepilnamečiams nusikaltėliams būdavo pritaikomas apynasris. Pagerbti: sviestininkas F. Kavaliauskas ir vairuotojas P. Blužas. Rajono knygynai siūlė dainų rinktinę „Lenino vėliavos“. „Mes su Leninu į saule, mes su Leninu kovon“. Iš kitos pusės, Leniną galima pakeisti, kokiu  nors Žemsiurbių, tad tiks ir nūdienai. Gyvenimo mintyse – apie prastoką kultūros namų darbą rajone. Valynės  kaime, kažkur Skėmių apylinkėse, atidengta memorialinė lenta revoliucionieriui B. Barauskui. Pagerbta apsaugininkė P. Ščiukienė. Rajono knygynai siūlė „Tarybų Lietuvos moteris – aktyvias komunizmo kūrėjas“. Liepų g. rastas moters lavonas, kurios asmenybė nenustatyta. Įdėta nuotrauka, kreipiamasi pagalbos į skaitytojus. Trepsutis rašo apie Vaižganto g. apsėmimą ir tvaną, o gyvenimo mintys – apie saugos diržus. Aš – apie kitą pastraipą.

Kita pastraipa

„Į naujus laimėjimus komuzimo statyboje“. Ta proga pagerbti 7 ATĮ darbuotojai. Tęsiamas rašinių ciklas „Aušo revoliucijos rytas“. Pagerbti darbininkai V. Grybauskas ir P. Gelčys. Rajono knygynai siūlė „Apie pagrindinius TSKP ekonominės politikos klausimus šiuolaikiniame etape“ – L. Brežnevo kalbos ir pranešimai. I-II T. Trepsutis rašo, kad Sodų alėjos (dabar Laisvės al.) pavadinimą metas pakeisti į „Purvo vonią skersgatvį“, bei apie sąvartyną šalia „arklidės“. Gyvenimo mintyse – apie dorovinį auklėjimą. „Tegyvuoja Didžioji spalio socialistinė revoliucija-svarbiausias XX amžiaus įvykis, pasaulinio istorinio žmonijos posūkio iš kapitalizmo į socializmą pradžia !“ Ta proga ir B. Mackevičiaus eilės (alia V. Majakovskis). Garbės raštais apdovanoti 46 Radviliškio rajono ir miesto gyventojai. Vis dar aušta „Revoliucijos rytas“. Pagerbti 13 mašinistų ir jų padėjėjų. Trečia P. Šidlausko nuotrauka, pasisako apie revoliuciją. Grinkiškyje įšventinti pionieriai ir komjaunuoliai. Gyvenimo mintyse – apie šventinę demonstraciją. Pagerbti penki milicininkai ir tenkintojas J. Dikšas. Gyvenimo mintyse – apie smulkius pinigus. Esą, autobusų konduktorei buvo problema atiduoti grąžą iš 10 rublių. Tikiu. Ir siūlau perėjimą.

Perėjimas

Pirmajame 48 numerio puslapyje „Eltos“ kliedesys „Konstitucija galioja, gyvena, veikia…“ A. Stonys straipsnyje „Kad nebūtų nė šaukšto deguto“ (rimuojasi) rašo apie ŽŪMG partinės organizacijos siekius. Gražūs. Yra R. Švagždžio eilių: „Iš šaltinio nematomo,/jo giliųjų versmių,/Minčių srovės trykšta,/kurių amžiai/Nesunaikina,/neužpila laiko dulkėmis…“ Lokomotyvų depo darbuotoja N. Božečkova rado 6 kg. pumpotaukšlį. Trepsutis rašo apie supuvusius šiaudus, o gyvenimo mintyse – apie elgesį kino seansų metu. Lyg neaišku, kad žmonėms kažkaip reikėjo nuleisti garą, juolab, didelių sporto varžybų gruodžio mėn. Radviliškyje nevykdavo. „Partijos miestų ir rajonų komitetai kartu su liaudies švietimo organais turi veiksmingiau vienyti mokyklos, šeimos ir gamybinių kolektyvų pastangas sprendžiant augančios kartos mokymo ir auklėjimo uždavinius“. Iš nusipelniusio mokytojo Č. Kantausko straipsnio „Šeima, mokinys, mokykla“. Rajono knygynai siūlė rinkinį „Lietuvos tarybų valdžios dekretai“. Gyvenimo mintyse – apie tai, kad „Gaivos“ restorane vynas – deficitas. O ką, būdavo ir taip. Apskritai sovietmečių vynų, alaus, stipresnių alkoholinių gėrimų asortimentas buvo dešimt kart skurdesnis nei šiandien. Pagerbtas šaltkalvis A. Apraničius. Pagerbdamas skaitytojus paskelbiu kitos pastraipos pradžią. Iš esmės tai galėtų būti ir pabaiga, nes liko tik trys 1977 m. „Ka“ numeriai, bet…

Paskelbimas

Bet apžvalga tik įpusėjusi. A. Česnulevičienė „Visuomeniniuose muziejuose“ pateikia reido medžiagą. Anuomet oficialiai buvo 6 tokie muziejai: Baisogalos ir V. Valsiūnienės mokyklose, Giedraičių malūne, E. Tautkaitės memorialinis kambarys, J. Marcinkevičiaus memorialinis ir ŽŪMG muziejus. Kiek žinau, muziejus išsaugojo V. Valsiūnienės vardo, dabar Lizdeikos gimnazija, ir ŽŪMG, kurios muziejus „dvigubas“. Pagrindiniame lankėsi dažnas, antrąjį matė retas. Tiesą sakant, neoficialių „kišeninių“ muziejų būta ir daugiau Tokį turėjo ir Stiklo fabrikas, paskutiniame etape UAB „Rameta“. Ar išliko – nespėliosiu, bet eksponatai galėtų puošti ir krašto muziejų. Pagerbta konditerė  A. Burkauskienė. Gyvenimo mintyse – apie paukščių lesinimą. Ir paskutinis 1977-12-29d. (ketvirtadienis). Nr.52. Vedamasis – „Klestėjimo vardan“ apie garbingai vykdomus Komunistų partijos iškeltus uždavinius. „Į naujas darbo pergales“ kviečia ŽŪMG direktorius J. Žėkas, reportažas iš V vid. mokyklos. Daug eilių (nebekamuosiu), 17 pagerbtųjų. Palinkėjimai, tarp kurių medikams, 1977 m. priėmusiems 900 naujagimių. Čia, apžvalgos centre, ir sustojau.

Sustojimas

Pradėti kedenti 1978 m. „Ka“ nebuvo noro. Galvojau, kad gal reikėtų parašyti ką nors apie to meto literatūrą. Paskui nusprendžiau – reklamuosiu J. Baltušio dienoraščius, pateikdamas jo požiūrį į kai kuriuos 1977 m. aspektus. „Vaikštinėju po Vilnių. Daug girtų, dar daugiau pagiriojančių. Apsiblausęs atrodo pats miestas, amžinoji mūsų sostinė“. Radviliškis alkoholinio apsiblausimo taip pat niekad nestokojo. „Skaitinėju „Kalbos kultūros“ 31 nr. Nemažai rašo apie mano knygos „Su kuo valgyta druska“ kalbos dalykus. Gerokai giria. O kam? Kalbos aš nemokėjau niekad, nemoku ir dabar, net gramatikos taisyklių nežinau“. Ir tai aš pritaikau sau asmeniškai. Visas mano raštingumas, kai dirbau suvirintoju, apsiribodavo parašu algalapyje. „Skaičiau J. Avyžiaus „Chameleono spalvos“. Dar tik pradžia, bet jau darosi nelinksma. Pirmoji neraminanti priežastis: ėmėsi žmogus ne savo temos, ne savo srities…“ Vėliau autorius apibūdina J. A. kaip aš kartais apibūdinu vieną mūsų nukaršusį deputatą. O juk teisus. „Chameleonas“- šlamštas kaip reta. Vėliau J. B. džiaugiasi gavęs A. Venclovos, L. Aragono, D. Londono ir E. Hemingvėjaus knygų. Galiu pridurti, kad L. Aragono ir A. Venclovos raštų neskaičiau, bet nemanau, jog esu daug praradęs. D. Londono „Baltoji iltis“ tais metais pasirodė serijoje „Drąsiųjų keliai“,o iš E. H. kūrybos vertinu tik „Senį ir jūrą“, bet D.L. ir E.H. turėjo šį tą bendro – didžiulį pomėgį alkoholiui. Na, o be pomėgio, tiek to, nepropaguosiu ko nereikia, o reikia kitos pastraipos.

Ko nereikia

Aš negaliu skolintis J.B. citatų be skaičiaus, kad nepažeisčiau autorinių teisių, tad kai ką papasakosiu savo žodžiais. Kad ir apie kainų augimą.1977 m. brango knygos, taksi ir autobusų paslaugos. Beje Taksas, jei kas nežino, buvo Lenkijos žydas. Tais metais augo nusikalstamumas ir dienoraščių autorius siūlė chuliganus šaudyti vietoje, be teismo ir areštų. Man atrodo, tam šiandien pritariančių būtų apstu. J.B. pastebi, jog tuo metu partija itin kietai perėmė kraštotyrą. Ne tik perėmė, bet kaip viską norėjo kontroliuoti akcentuojant kraštotyroje visokius revoliucionierius, stribus, karo didvyrius,smerkti baudžiavą, buržuazinį laikotarpį. Spėju, kad pavarčius to meto kraštotyrinę medžiagą, garantuotas šimtaprocentinis vidurių užkietėjimas. Be vaistų. J. B. aprašo ir spec. mokyklas, kurių mokinių dėl pavojaus visuomenei į laisvę išleisti nevalia ir pažymi defektyvių vaikų skaičiaus augimą. Šiandien nepasikeitė niekas. Humaniškas V. Adamkaus ir kt. požiūris tik dar labiau skatina nepilnamečius nusikalsti. O štai kraštietės, liaudies artistės R. Staliliūnaitės charakteristiką iš dienoraščių pateiksiu: „Labai neįdomi ji man pasirodė“. Dėl skonio nesiginčysim. Tais metais uzbekai išleido J. B. „Parduotų vasarų“ pirmą dalį. Honoraras veik  3 tūkstančiai. Metinis gerai apmokamo, kvalifikuoto darbininko atlygis. O dabar apie to meto delikatesą – rūkytą ungurį. Valstybė iš žvejų supirkdavo šią žuvį 1 rublis už kilogramą. Išrūkę parduodavo po 8 rublius. Patys žvejai Neringos svečiams – po 10 rublių. Kas kaip galėjo ir mokėjo, tas taip ir sukosi, nes valdžia tarėsi, jog normaliai moka už darbą, o mes apsimesdavome, jog gauname normalų atlygį „Elnio“ batams. Gal kitą pastraipą pavadinti apsimetimu?

Apsimetimas

To meto miškų ministras A. Matulionio rašė apie tai, kaip gera rašytojams, įsikūrusiems ministerijos valdose. Ar ką nors girdėjote apie nuskurdusį sovietinį rašytoją, kuris elgėsi teisingai, priklausė partijai? Ir aš apie tokius negirdėjau. Vienoje dienoraščių vietoje J. B. kritikuoja C. Žiburkienę (generolo J. Žiburkaus našlę, atsidūrusią Vakaruose), kuri skelbia, kad Lietuvai reikia referendumo dėl nepriklausomybės ir esą 90 proc.gyventojų pasisakytų už atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos. Ir ką? Neapsiriko generolienė, nesikabinėkim dėl pliusų – minusų. Vėl pateiksiu J. B. charakteristiką apie Vėliučiuonių nusikaltėlių stovyklą: „kretinų bruožai, bukagalviškumas“. J.B. kritikuoja M. Sluckio,  A. Bielausko, Dirgėlų kūrybą. Kritikuok nekritikavęs, šlamštas ir Lietuvoje tik šlamštas. Jei norite, paskaitykite „Ka“ eiliuotojų kūrybą ir pritaikykite jai pavadinimą. Labai įdomiai autorius pateikia gėlių padėjimo ceremoniją prie Lenino paminklo spalinių proga. Necituosiu, paskaitykite patys, bet faktas lieka faktu, sovietinė sistema religijas pakeitė savo pseudoreligija. Pranašas V. Leninas gulėjo mauzoliejuje, vykdavo apeiginės demonstracijos, buvo garbinami partijos vadai it Kristus ir apaštalai, ir pan. Kadangi minėtas autorius buvo ir Taikos fondo narys, pats šaiposi iš TSRS Taikos fondo pirmininko – esą, pinigų yra surinkta daugiau nei Nobelio premijų fonde, kiek tiksliai – nežino, kur lėšos išleidžiamos – nepasako. Čia aš tam, kad valdžia anuomet mėgo lįsti į darbininkų kišenę – tai taikos rėmimui, tai įvairioms draugijoms remti, tai, tarkim, įvesdama viengungio arba „buliavos“ mokestį. Tiesa, tą mėgsta visos valdžios. Mūsų žaliavalstietiška – jokia išimtis. Manau, jog mažiausiai pusmetį dirbame veltui, t. y., mokesčiams, o kad situacija keistųsi į priešingą pusę, nematau jokių ženklų. Akivaizdi tik pabaiga.

Pabaiga

1977 m. pabaigoje gavau du metus sovietinės armijos, bet tai kita istorija, o štai J. Baltušio „Vietoj dienoraščių“ rasite vietos bibliotekoje ir knygyne. Tai daugiau nei trys tūkstančiai puslapių – nerekomenduoju. Taškas.

Paruošė Vytautas MIKALAUSKIS

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

„Auksinė krivūlė“ – ne už rajono pasiekimus

Avatar

Paskelbta

data

Vietos savivaldos dienos išvakarėse Vilniuje Lietuvos savivaldybių asociacija tradiciškai suorganizavo savivaldos apdovanojimus „Auksinė krivūlė“. Šį kartą  apdovanojimas po ilgos pertraukos pasisekė ir Radviliškio rajoną, jo į Vilnių atsiimti vyko meras Antanas Čepononis su Moterimi Saule – administracijos direktore Jolanta Margaitiene.

Ar „Auksinė krivūlė“ buvo išmaldauta?

Ne paslaptis, kad konservatoriams valdant Radviliškio rajoną, jis pagal gyventojų atlyginimų dydį bei gyventojų skaičiaus mažėjimą sparčiai grimzta į dugną. Gal todėl ir savivaldybių asociacijos apdovanojimas „Auksinė krivūlė“ jau aštuonerius metus aplenkdavo Radviliškio rajoną. O ir už kokius pasiekimus galima teikti apdovanojimą, kai  Radviliškio rajono savivaldybės ypatingi nuopelnai būtų nebent dažnas valdininkų lankymasis teisme, nebaigtos brangios statybos, mažiausi medikų ir mokytojų atlyginimai regione bei visoje Lietuvos žiniasklaidoje skambantys skandalai apie Viešųjų pirkimų procedūrų pažeidimus.

Tačiau merui A. Čepononiui  susiruošus   dalyvauti Seimo rinkimuose, situacija pasikeitė – Radviliškio rajonui „Auksinė krivūlė“ įteikta už glaudų savivaldos ir Lietuvos kariuomenės bendradarbiavimą.

Dėl tokios  nominacijos kyla šiokių tokių abejonių – ar tik ne tos krivūlės rajono meras  spalio 5 dieną vyko į Vilnių maldauti? Juk reikia pasirodyti – štai dar netapęs Seimo nariu auksinius daiktus į rajoną parveža, o kai taps, tai jau visus auksu apipils ir iš visų jėgų dirbs, kad  tik „rajonui būtų geriau“.

Rajono ir kariuomenės bendradarbiavimas susiklostęs istoriškai

Dar kyla klausimas, ar  yra koks  bent koks Radviliškio rajono savivaldybės nuopelnas dėl to, kad  rajonas apsuptas Lietuvos kariuomenės padalinių? Rajone nuo seno yra dislokuoti Lietuvos kariuomenės Depų tarnybos Arsenalas, Karinių oro pajėgų Oro gynybos batalionas, Kunigaikščio Margirio pėstininkų batalionas, Krašto apsaugos savanoriai. Tiesa, dar Radviliškio rajone planavo įsikurti Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas, tačiau savo dislokacijos vieta batalionas pasirinko Šilalės miestelį.

„Glaudus bendradarbiavimas“ – stovėjimas šalia kariškių?

Na, o pastaruoju metu „labai glaudų“ bendradarbiavimą su Lietuvos kariuomene rajono meras A. Čepononis ir administracijos direktorė J. Margaitienė pademonstruoja  pastovėdamas šalia kariškių per iškilmingą  priesaikos ceremoniją,  vykstančią Radviliškio miesto aikštėje. Meras ir direktorė  paprastai stovi šalia aukšto rango kariškių, vadinasi, „glaudžiai bendradarbiauja“?

Ateities vizija – apdovanojimai už realius darbus

Belieka tikėtis, jog ateityje, galbūt rajoną valdant naujam merui, „Auksinės krivūlės“ Radviliškio rajonui bus teikiamos ne „pritempiant“ nuopelnus už  bendradarbiavimą su Lietuvos kariuomene, o už realius pasiekimus. Pavyzdžiui, už atsakingą požiūrį į efektyvų finansų valdymą, kaip  Varėnos rajono savivaldybei ar  už smulkaus ir vidutinio verslo skatinimą, kaip Plungės rajono savivaldybei.

Jonas Petrikas

Skaityti daugiau

Aktualijos

Replika Invaziniai kurmiai

Avatar

Paskelbta

data

Radviliškį pamėgo invazinis Sosnovskio barštis. „Paplentės“ soduose karaliauja invaziniai šliužai, tačiau tuo invazinės bėdos nesibaigė.

Miško gatvėje pastebėtas ir invazinis kurmis. Ieškodamas patelės poravimuisi, jis perkniso kelkraštį, įgriaudamas trinkeles. Kalbama, jog panaudos savo būsto įrengimui. Bet ir tai juokas, pasakojama, kad kai kuriose Lietuvos savivaldybėse esama ir invazinių merų. Kai pagalvoji – siaubas.

Paulius Ropė

Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019