Nesibaigiančios, amžinos ir artinančios į 1970 m. komplektą. Eksperimentuodamas siekiu sumažinti atotrūkį iki pusės amžiaus. Šį kartą pasistengsiu kuo mažiau vardinti numerius, nors tai neišvengiama.

Pradžia

Jai 1968-06-01 d. šeštadienio Nr.62. Kraštotyrininkas V. Nezabitkauskas rašo apie Šeduvos miesto privilegijas ir herbus. Bibliotekininkai ruošiasi įvairiems jubiliejams ir renginiams. Pvz., V. Petkevičiaus knygos „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ aptarimui. Yra S. Bulzgio eilių,V. Pranculienės pasakėčių, o šiaip „liūto dalis“ sodo kenkėjams, rauplėms, runkelinėms muselėms, melžėjoms ir kitokiam mėšlui. Vedamieji persmelkti bolševizmo dvasia. Sidabrave įvyko susitikimas su rašytoju R. Nerečioniu, apie tokį perskaičiau pirmą kartą. Birželio 15 d. medicinos dienos proga pagerbti, o, jei tiksliau, pagerbtos med. seserys. D. Dailidonienė, G. Norvidaitė, psichoneurologė V. Grigaliūnaitė, laborantės I. Kurnevičiūtė, V. Vaišvilienė ir sanitarė T. Šniukienė. Yra reportažų iš poezijos pavasario Pašušvyje. P. Lukoševičius apdovanotas E. Tautkaitės premiją už apybraižą „Žemdirbio kelias“. Šiandien panašūs konkursai – miręs reikalas. Numeriuose šiek tiek mažiau ateizmo. Psichoneurologė V. Grigaliūnaitė rašo, kad alkoholikai pagydomi. Gal taip reikėjo, o gal šventas naivumas. Alkoholizmas yra liga-ne-liga, tad ir jokie vaistai nereikalingi, tik blaivybė, o alkoholikas vieną kartą-alkoholikas likusiam gyvenimui. Partijos nutarimai, žmonės iš partijos, pvz., iš ŽŪMG „Neramių širdžių karta“. Beje, minimi vis tie patys darbo kolektyvai,o nuotraukos – košmaras. Informacija apie kolorado vabalą, kurį bardas V. Kernagis siūlė suplėšyti į

gabalus. Aš perplėšiu skiltį.

Suplėšymas

Jis nuo liepos 6 d., šeštadienio, ir pranešimo apie tai, kad Radviliškio šaudykla persikėlė į naujas

patalpas. Stovėjo ant kampo, prie įvažiavimo į kultūros rūmų kiemą (dabartinių).Vienas iš nedaugelio, prieinamų užsiėmimų vaikams ir paaugliams. Šovinio kaina – 2 kap. Prisipažinsiu, mėgau pykšinti, net ir saugęs siaubdavau taikinius: bombas, lėktuvus ir pan., dėl didesnio triukšmo. Buvo ir judančių taikinių, ir net muzikinis – pataikei sugrojo melodiją, o jei grojant „nuskynei“ pora „bombų“ – visai smagu. Suaugę avynai (dėdės senoviškai) akį ir ranką miklindavo medžiotojų varžybose. Vėl „partija ir komjaunimas – neatskiriami“, bet yra ir žinutės apie S. Dariaus ir S. Girėno skrydį per Atlantą, pagal anuometinę versija juos numušė nacistai. Prisimenamas ir J. Gedminis ryšium su faktišku Nirtaičių kapinaičių sunaikinimu. Kritikuojami Daugėlaičių tarnybinio ūkio vadovai, šalia kapinaičių įrengę žolės miltų agregatą, cisternas. Beje, nūdienos ūkininkai ar bendrovė elgiasi taip pat. Pavadinkime tai nekultūringu kultūriniu palikimu, nors nieko nekainuotų kapinaičių rekonstrukcija, nuorodos, išasfaltuotas keliukas ir informacinis stendas. Manote, šalia įsikūrę žemdirbiai ko nors imsis? Nejuokaukime. Laikraščio puslapiuose tarp pagerbtųjų pažįstami veidai: V. Mikalauskas, A. Šeršniova, O. Vėžienė. Čia aš tam, kad kai kas iš išvardintų asmenų neturėjo artimųjų, tad istorijoje pėdsaką paliks tik informacija „Ka“, kuri tikriausiai nieko ir

nesudomins ateityje. Kažkur Radviliškyje atidengta memorialinė lenta „V. Kudabai, pirmajam

komsorgui, žuvusiam 1943 m.“ Ano meto laikraštininkai dažnai nenurodydavo adreso, tad šiandien galima tik spėlioti, kur tas namas. Aprašomos ir ekskursijos, pavyzdžiui, „profkinių“ į Leningradą (dabar būtų juokinga) ir vėl mįslė. Rašoma apie Radviliškio pakraštyje statomą žolės sėklų valymo fabriką, kurio korpusų aukštis – 20 metrų. Na, neatsimenu aš tokio fabriko miesto pakrašty, nors tu ką. Mokytoja V. Pranculienė straipsnyje reiškia nepasitenkinimą mini sijonėliais ir anuomet madingomis šukuosenomis. Retrogradų (atsilikusių pažiūrų) asmenų netrūko niekad, jų yra ir dabar. Rašoma, jog šeduvis F. Baranauskas suka mėgėjiškus filmus iš šventinių demonstracijų ir pan. Jei išliko, turėtų išliekamąją istorinę vertę ir galėtų tapti itin vertingu Radviliškio krašto muziejaus interaktyviu eksponatu. Raštinės reikmenų įmonės darbuotojų ekskursija į Brestą (lietuvišką Brastą) Gudijoje. Šiandien mūsų tarpe, ko gero, yra apkeliavusių visą pasaulį, o  čia…

O čia…

Vėl kita apžvalgos pastraipa. Prasidedančia S. Bulzgio poezija: „O šiandien, kai rūdys ir širdį lyg žagrę nusėjo/ Vėl netiki niekaip, kad žmonės panašūs į plūgą“. Jei kas nežino, tai žagrė – geležinė arklo dalis, o plūgas –  geležinis padargas žemei arti. Skirtingi dalykai, bet poetui geriau žinoti ir ieškoti panašumų. Tiesa, ne viskas būdavo taip beviltiškai sueiliuota, pvz., M. Malakauskienės eilėraštis „Kai beldžiasi praeitis“ darys įspūdį ir dar po pusės amžiaus. Pasirodo, informacija apie naujai atidarytą kulinarijos gaminių paviljoną. Jis stovėjo ten, kur šiandien prekybos centras „Tau“. Buvo kartuvių formos. Dalyje, nukreiptoje į Gedimino g., saldumynai, sultys, į Gedimino 3- mėsos pusfabrikačiai. Varnos, siaubiančios senąsias miesto kapines (uždarytos 1967 m.), kombainininkai. Beje, kombainininkus gerbiu, nes anuometiniai kombainai, palyginus su šiuolaikiniais, –

vargo vakarienė. 1968-09-03 d. užbaigtas vasarnamis – užeiga „Žirnelis“. Jis priklausė prie populiariausių to metų užeigų. Ne „Užuovėja“, bet lygus pagal populiarumą „Medžiotojų svetainei“. Įdomus radinys, tarp „Ka“ puslapių įsiterpęs 1968-09-01 Radviliškio rajono žemdirbių soc. lenktyniavimo biuletenis. Lenktyniavo net karvių apsėklintojai. Ir tų lenktynių būta įvairių.

Įvairovė

Rašoma apie tekintojų konkursą ŽŪMG. Bet ten vykdavo ir kitų specialybių darbininkų konkursai. Su vertimo komisija, kartais teorine dalimi, dažniau praktine. Pirmas dvi vietas visada laimėdavo komjaunuoliai ar komunistai. Neretai nugalėtojus pamalonindavo ir nedidele premija. Tokie laikai, tokie papročiai. Radau ir kritinį S. Bulzgio straipsnį „Trypiame užmirštą Velžio piliakalnį“. Straipsnis ne tik apie jį, bet ir apie sunaikintą Kutiškių aukuro akmenį, Vaitiekūnų senkapį, Ramulėnų piliakalnį, apleistus vėjo malūnus, parkus ir pan. Praėjus daugiau nei pusės amžiaus nepasikeitė niekas. Netikite, nuvažiuokite pasižiūrėti Mažaičių dvarą, Gražionių ar

Šiaulėnų, jie arčiausiai, bet tokių rajone apstu. Tipinis rugsėjo mėnesio numerio turinys: išmilžiai, pasitinkant V. Lenino gimimo metines, Kauno tekstilininkai (ar pan.), žinios iš viso pasaulio, komunistai – ateistai. Straipsnių pavadinimai „Kadrai-svarbus partinio darbo baras“, „Komunizmo rūmai – puikiausias paminklas Leninui“ ir t. t. Bet ir tarp šios informacijos šis tas įdomesnio.1968-10-17 rašoma apie baleto studija Radviliškio kultūros namuose, buvo… Už dviejų dienų – reportažas iš Giedraičių vėjo malūno – muziejaus. Ir šiandien čia užkampis, bet malūnas lyg ir išlikęs. Ar liko muziejus – nespėliosiu. Rašoma, kad pirmajame muziejaus aukšte buvo namų apyvokos daiktai, antrajame – medžioklės trofėjai ir kampelis velniūkščiams, trečiajame –

menininko S. Žirgulio bareljefai. Pasak nuogirdų, minėtam menininkui priklauso griūnantis malūnas Vaidulių kaime, kada nugrius, bermontininkų ir lietuvių kautynių gerbėjai – imitatoriai galės nusigraužti nagus.

1968-10-31 d. numeryje apie 50 proc.(jei ne daugiau) ploto užima draugo L. Brežnevo kalba. Kaip čia pasakius: „Prisiekiam Leninui, prisiekiam partijai. „Nr.130 – raudonas, papuoštas obalsiu: „Tegyvuoja Didžiojo Spalio 51-osios metinės“. Na, o aš neraudonuodamas kitą pastraipą pavadinsiu gamtos reiškiniu – žaibas.

Žaibas

Tai toks užmirštas karinis – sportinis žaidimas. Ir rašoma apie „Žaibą“, pravestą Antros vidurinės mokyklos mokinių. Man mįslė, kodėl šis žaidimas vykdavo žiemą, kai žaibų mūsų kraštuose faktiškai nebūdavo. Po pamokų – į klases, parengiamuoju laikotarpiu ateidavo kariškiai, turėdavome progą išardyti ir sudėti atgal Kalašnikovo automatą, pamatyti granatų ar prieštankinių minų maketus. Patys žaidimai vykdavo prie karinio dalinio tvoros Poligono (Durpyno) miškelyje, prie apleistos tarpukario Lietuvos kariuomenės šaudyklos (dabar visa šaudykla užaugo medžiais ir krūmais). Pasimėtydavome sniego gniūžtėmis ir patenkinti grįždavome namo. 1968-12-14 informacija apie Gedimino g. pastatytą keturaukštį. Stovi ir šiandien. Anuomet ten glaudėsi

milicija, saugumas (KGB), prokuratūra ir liaudies teismas bei „parininkai“ – asmenys, gavę administracinį areštą, dažniausiai 15 parų. Šiandien tai policijos būstinė, kuri, pasak mero, naktimis užrakina pakabinama spyna. To laikotarpio puslapiuose radau kažkokio piliečio skundą apie tai, kad sudėtinga užsipildyti „tušinius automatinius plunksnakočius“.Tiesa, pildydavo tik tušinio rašiklio šerdelę ir kainavo tas malonumas 8 kapeikas. Šiandien tai panašu į anekdotą, juolab po užpildymo rašymas neretai virsdavo košmaru. Nr.145 pateikti „Žaros“ viešbučio-kavinės ir gastronomo-universalinės parduotuvės maketai.

„Žara“ nugaišo, universalinės parduotuvės vietoje – „Norfa“. Pranešama ir apie 100-bučio statytą Gedimino g. ir planus K. Požėlos g. (Vasario 16-osios g.) paversti pėsčiųjų bulvaru. Planai taip ir liko tuščiais bolševikiniais pliurpalais, niekuo nesiskiriančiai nuo dabartinės valdžios bezdalų maišų. Šiaip būtų metas pabaigai o ir medžiagos – katinas daugiau priverktų, tad intarpą pavadinsiu -prieš pabaigą.

Prieš pabaigą

Nr.146. Išskirtinis tuo, kad aprašo „iškilmingą darbo žmonių mitingą Radviliškyje“. Centre prieš Darbo žmonių deputatų tarybos“ pastatą (dabartinį fontaną Aušros aikštėje). Renginys skirtas paminėti 50-metį, kai Lietuvoje buvo paskelbta sovietų valdžia. Prisipažinsiu, įspūdis nemenkas – prožektoriai iš Dariaus ir Girėno 6-ojo namo, eitynės su deglais, vaizdai ekrane, fejerverkai ir, savaime suprantama, pilstymas iš tuščio į kiaurą. Ir vis dėlto, kito tokio renginio neatsimenu. Apžvalgą užbaigiau 1968-12-26 d. ketvirtadienio numeriu 149. Pabaigą, deja, teks sukonstruoti jau nebesiremiant „Ka“.

Pabaiga

Idealus variantas pabaigai – radviliškietiškos istorijos. Dar geriau – kokio nors radviliškiečio pasakojimais apie tai, kaip 1968 m. smaugė Čekoslovakiją, panorusią žmogiško veido socializmo. Utopijos, nes sovietinio modelio socializmas veido turėti negali – grimasą, kaukę, fizionomiją ar marmūzę taip, bet veido… Ir dar žmoniško… Manau, čia tiktų J. Baltušio citata: „Žmonės supranta, kad Rusijos imperija ne amžius gyvuos, artėja jos subyrėjimas ir artina jį ne kas kitas, o TSKP, seniai praradusi bet kokią nuovoka apie socializmą, tiksliau tarus, atsisakiusi jo iš esmės, ir gramzdina šalį į bedugnę, dangstydamasi jos gebėjimo šūkiais… Kas remiasi melu ir prievarta, to gyvenimas neilgas“. Tiesą pasakius, melo ir prievartos imperija gyvavo dar per dvidešimt metų, bet savo tikslą aš pasiekiau. 1969 m., 1970 m. „Ka“ apžvalgos „Pastebėjimų ir pamąstymų“ pavidalu jau publikuotos, tad palengva artėsime į nūdieną. Beje, ši apžvalga, parašyta 2020-06-08 d., pasieks skaitytojus tik liepos mėnesį  tarsi ilgai negendantis produktas.

Paruošė Vytautas MIKALAUSKIS