Nesibaigiančios, amžinos ir
artinančios į 1970 m. komplektą. Eksperimentuodamas siekiu sumažinti atotrūkį
iki pusės amžiaus. Šį kartą pasistengsiu kuo mažiau vardinti numerius, nors tai
neišvengiama.
Pradžia
Jai 1968-06-01 d. šeštadienio
Nr.62. Kraštotyrininkas V. Nezabitkauskas rašo apie Šeduvos miesto privilegijas
ir herbus. Bibliotekininkai ruošiasi įvairiems jubiliejams ir renginiams. Pvz.,
V. Petkevičiaus knygos „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ aptarimui. Yra S. Bulzgio
eilių,V. Pranculienės pasakėčių, o šiaip „liūto dalis“ sodo kenkėjams,
rauplėms, runkelinėms muselėms, melžėjoms ir kitokiam mėšlui. Vedamieji
persmelkti bolševizmo dvasia. Sidabrave įvyko susitikimas su rašytoju R.
Nerečioniu, apie tokį perskaičiau pirmą kartą. Birželio 15 d. medicinos dienos
proga pagerbti, o, jei tiksliau, pagerbtos med. seserys. D. Dailidonienė, G.
Norvidaitė, psichoneurologė V. Grigaliūnaitė, laborantės I. Kurnevičiūtė, V.
Vaišvilienė ir sanitarė T. Šniukienė. Yra reportažų iš poezijos pavasario
Pašušvyje. P. Lukoševičius apdovanotas E. Tautkaitės premiją už apybraižą
„Žemdirbio kelias“. Šiandien panašūs konkursai – miręs reikalas. Numeriuose
šiek tiek mažiau ateizmo. Psichoneurologė V. Grigaliūnaitė rašo, kad
alkoholikai pagydomi. Gal taip reikėjo, o gal šventas naivumas. Alkoholizmas
yra liga-ne-liga, tad ir jokie vaistai nereikalingi, tik blaivybė, o
alkoholikas vieną kartą-alkoholikas likusiam gyvenimui. Partijos nutarimai, žmonės
iš partijos, pvz., iš ŽŪMG „Neramių širdžių karta“. Beje, minimi vis tie patys
darbo kolektyvai,o nuotraukos – košmaras. Informacija apie kolorado vabalą,
kurį bardas V. Kernagis siūlė suplėšyti į
gabalus. Aš perplėšiu skiltį.
Suplėšymas
Jis nuo liepos 6 d.,
šeštadienio, ir pranešimo apie tai, kad Radviliškio šaudykla persikėlė į naujas
patalpas. Stovėjo ant kampo,
prie įvažiavimo į kultūros rūmų kiemą (dabartinių).Vienas iš nedaugelio,
prieinamų užsiėmimų vaikams ir paaugliams. Šovinio kaina – 2 kap. Prisipažinsiu,
mėgau pykšinti, net ir saugęs siaubdavau taikinius: bombas, lėktuvus ir pan.,
dėl didesnio triukšmo. Buvo ir judančių taikinių, ir net muzikinis – pataikei
sugrojo melodiją, o jei grojant „nuskynei“ pora „bombų“ – visai smagu. Suaugę
avynai (dėdės senoviškai) akį ir ranką miklindavo medžiotojų varžybose. Vėl
„partija ir komjaunimas – neatskiriami“, bet yra ir žinutės apie S. Dariaus ir
S. Girėno skrydį per Atlantą, pagal anuometinę versija juos numušė nacistai.
Prisimenamas ir J. Gedminis ryšium su faktišku Nirtaičių kapinaičių
sunaikinimu. Kritikuojami Daugėlaičių tarnybinio ūkio vadovai, šalia kapinaičių
įrengę žolės miltų agregatą, cisternas. Beje, nūdienos ūkininkai ar bendrovė
elgiasi taip pat. Pavadinkime tai nekultūringu kultūriniu palikimu, nors nieko
nekainuotų kapinaičių rekonstrukcija, nuorodos, išasfaltuotas keliukas ir
informacinis stendas. Manote, šalia įsikūrę žemdirbiai ko nors imsis?
Nejuokaukime. Laikraščio puslapiuose tarp pagerbtųjų pažįstami veidai: V.
Mikalauskas, A. Šeršniova, O. Vėžienė. Čia aš tam, kad kai kas iš išvardintų
asmenų neturėjo artimųjų, tad istorijoje pėdsaką paliks tik informacija „Ka“,
kuri tikriausiai nieko ir
nesudomins ateityje. Kažkur
Radviliškyje atidengta memorialinė lenta „V. Kudabai, pirmajam
komsorgui, žuvusiam 1943 m.“
Ano meto laikraštininkai dažnai nenurodydavo adreso, tad šiandien galima tik
spėlioti, kur tas namas. Aprašomos ir ekskursijos, pavyzdžiui, „profkinių“ į
Leningradą (dabar būtų juokinga) ir vėl mįslė. Rašoma apie Radviliškio pakraštyje
statomą žolės sėklų valymo fabriką, kurio korpusų aukštis – 20 metrų. Na,
neatsimenu aš tokio fabriko miesto pakrašty, nors tu ką. Mokytoja V.
Pranculienė straipsnyje reiškia nepasitenkinimą mini sijonėliais ir anuomet
madingomis šukuosenomis. Retrogradų (atsilikusių pažiūrų) asmenų netrūko
niekad, jų yra ir dabar. Rašoma, jog šeduvis F. Baranauskas suka mėgėjiškus
filmus iš šventinių demonstracijų ir pan. Jei išliko, turėtų išliekamąją
istorinę vertę ir galėtų tapti itin vertingu Radviliškio krašto muziejaus
interaktyviu eksponatu. Raštinės reikmenų įmonės darbuotojų ekskursija į Brestą
(lietuvišką Brastą) Gudijoje. Šiandien mūsų tarpe, ko gero, yra apkeliavusių
visą pasaulį, o čia…
O čia…
Vėl kita apžvalgos pastraipa.
Prasidedančia S. Bulzgio poezija: „O šiandien, kai rūdys ir širdį lyg žagrę
nusėjo/ Vėl netiki niekaip, kad žmonės panašūs į plūgą“. Jei kas nežino, tai
žagrė – geležinė arklo dalis, o plūgas –
geležinis padargas žemei arti. Skirtingi dalykai, bet poetui geriau
žinoti ir ieškoti panašumų. Tiesa, ne viskas būdavo taip beviltiškai
sueiliuota, pvz., M. Malakauskienės eilėraštis „Kai beldžiasi praeitis“ darys
įspūdį ir dar po pusės amžiaus. Pasirodo, informacija apie naujai atidarytą
kulinarijos gaminių paviljoną. Jis stovėjo ten, kur šiandien prekybos centras
„Tau“. Buvo kartuvių formos. Dalyje, nukreiptoje į Gedimino g., saldumynai,
sultys, į Gedimino 3- mėsos pusfabrikačiai. Varnos, siaubiančios senąsias
miesto kapines (uždarytos 1967 m.), kombainininkai. Beje, kombainininkus
gerbiu, nes anuometiniai kombainai, palyginus su šiuolaikiniais, –
vargo vakarienė. 1968-09-03 d.
užbaigtas vasarnamis – užeiga „Žirnelis“. Jis priklausė prie populiariausių to
metų užeigų. Ne „Užuovėja“, bet lygus pagal populiarumą „Medžiotojų svetainei“.
Įdomus radinys, tarp „Ka“ puslapių įsiterpęs 1968-09-01 Radviliškio rajono
žemdirbių soc. lenktyniavimo biuletenis. Lenktyniavo net karvių apsėklintojai.
Ir tų lenktynių būta įvairių.
Įvairovė
Rašoma apie tekintojų konkursą
ŽŪMG. Bet ten vykdavo ir kitų specialybių darbininkų konkursai. Su vertimo
komisija, kartais teorine dalimi, dažniau praktine. Pirmas dvi vietas visada
laimėdavo komjaunuoliai ar komunistai. Neretai nugalėtojus pamalonindavo ir
nedidele premija. Tokie laikai, tokie papročiai. Radau ir kritinį S. Bulzgio
straipsnį „Trypiame užmirštą Velžio piliakalnį“. Straipsnis ne tik apie jį, bet
ir apie sunaikintą Kutiškių aukuro akmenį, Vaitiekūnų senkapį, Ramulėnų
piliakalnį, apleistus vėjo malūnus, parkus ir pan. Praėjus daugiau nei pusės
amžiaus nepasikeitė niekas. Netikite, nuvažiuokite pasižiūrėti Mažaičių dvarą,
Gražionių ar
Šiaulėnų, jie arčiausiai, bet
tokių rajone apstu. Tipinis rugsėjo mėnesio numerio turinys: išmilžiai,
pasitinkant V. Lenino gimimo metines, Kauno tekstilininkai (ar pan.), žinios iš
viso pasaulio, komunistai – ateistai. Straipsnių pavadinimai „Kadrai-svarbus
partinio darbo baras“, „Komunizmo rūmai – puikiausias paminklas Leninui“ ir t.
t. Bet ir tarp šios informacijos šis tas įdomesnio.1968-10-17 rašoma apie
baleto studija Radviliškio kultūros namuose, buvo… Už dviejų dienų – reportažas
iš Giedraičių vėjo malūno – muziejaus. Ir šiandien čia užkampis, bet malūnas
lyg ir išlikęs. Ar liko muziejus – nespėliosiu. Rašoma, kad pirmajame muziejaus
aukšte buvo namų apyvokos daiktai, antrajame – medžioklės trofėjai ir kampelis
velniūkščiams, trečiajame –
menininko S. Žirgulio
bareljefai. Pasak nuogirdų, minėtam menininkui priklauso griūnantis malūnas
Vaidulių kaime, kada nugrius, bermontininkų ir lietuvių kautynių gerbėjai –
imitatoriai galės nusigraužti nagus.
1968-10-31 d. numeryje apie 50
proc.(jei ne daugiau) ploto užima draugo L. Brežnevo kalba. Kaip čia pasakius:
„Prisiekiam Leninui, prisiekiam partijai. „Nr.130 – raudonas, papuoštas
obalsiu: „Tegyvuoja Didžiojo Spalio 51-osios metinės“. Na, o aš neraudonuodamas
kitą pastraipą pavadinsiu gamtos reiškiniu – žaibas.
Žaibas
Tai toks užmirštas karinis –
sportinis žaidimas. Ir rašoma apie „Žaibą“, pravestą Antros vidurinės mokyklos
mokinių. Man mįslė, kodėl šis žaidimas vykdavo žiemą, kai žaibų mūsų kraštuose
faktiškai nebūdavo. Po pamokų – į klases, parengiamuoju laikotarpiu ateidavo
kariškiai, turėdavome progą išardyti ir sudėti atgal Kalašnikovo automatą,
pamatyti granatų ar prieštankinių minų maketus. Patys žaidimai vykdavo prie
karinio dalinio tvoros Poligono (Durpyno) miškelyje, prie apleistos tarpukario
Lietuvos kariuomenės šaudyklos (dabar visa šaudykla užaugo medžiais ir
krūmais). Pasimėtydavome sniego gniūžtėmis ir patenkinti grįždavome namo.
1968-12-14 informacija apie Gedimino g. pastatytą keturaukštį. Stovi ir
šiandien. Anuomet ten glaudėsi
milicija, saugumas (KGB),
prokuratūra ir liaudies teismas bei „parininkai“ – asmenys, gavę administracinį
areštą, dažniausiai 15 parų. Šiandien tai policijos būstinė, kuri, pasak mero,
naktimis užrakina pakabinama spyna. To laikotarpio puslapiuose radau kažkokio
piliečio skundą apie tai, kad sudėtinga užsipildyti „tušinius automatinius
plunksnakočius“.Tiesa, pildydavo tik tušinio rašiklio šerdelę ir kainavo tas
malonumas 8 kapeikas. Šiandien tai panašu į anekdotą, juolab po užpildymo
rašymas neretai virsdavo košmaru. Nr.145 pateikti „Žaros“ viešbučio-kavinės ir
gastronomo-universalinės parduotuvės maketai.
„Žara“ nugaišo, universalinės
parduotuvės vietoje – „Norfa“. Pranešama ir apie 100-bučio statytą Gedimino g.
ir planus K. Požėlos g. (Vasario 16-osios g.) paversti pėsčiųjų bulvaru. Planai
taip ir liko tuščiais bolševikiniais pliurpalais, niekuo nesiskiriančiai nuo
dabartinės valdžios bezdalų maišų. Šiaip būtų metas pabaigai o ir medžiagos –
katinas daugiau priverktų, tad intarpą pavadinsiu -prieš pabaigą.
Prieš pabaigą
Nr.146. Išskirtinis tuo, kad
aprašo „iškilmingą darbo žmonių mitingą Radviliškyje“. Centre prieš Darbo
žmonių deputatų tarybos“ pastatą (dabartinį fontaną Aušros aikštėje). Renginys
skirtas paminėti 50-metį, kai Lietuvoje buvo paskelbta sovietų valdžia.
Prisipažinsiu, įspūdis nemenkas – prožektoriai iš Dariaus ir Girėno 6-ojo namo,
eitynės su deglais, vaizdai ekrane, fejerverkai ir, savaime suprantama,
pilstymas iš tuščio į kiaurą. Ir vis dėlto, kito tokio renginio neatsimenu.
Apžvalgą užbaigiau 1968-12-26 d. ketvirtadienio numeriu 149. Pabaigą, deja,
teks sukonstruoti jau nebesiremiant „Ka“.
Pabaiga
Idealus variantas pabaigai –
radviliškietiškos istorijos. Dar geriau – kokio nors radviliškiečio
pasakojimais apie tai, kaip 1968 m. smaugė Čekoslovakiją, panorusią žmogiško
veido socializmo. Utopijos, nes sovietinio modelio socializmas veido turėti
negali – grimasą, kaukę, fizionomiją ar marmūzę taip, bet veido… Ir dar
žmoniško… Manau, čia tiktų J. Baltušio citata: „Žmonės supranta, kad Rusijos
imperija ne amžius gyvuos, artėja jos subyrėjimas ir artina jį ne kas kitas, o
TSKP, seniai praradusi bet kokią nuovoka apie socializmą, tiksliau tarus,
atsisakiusi jo iš esmės, ir gramzdina šalį į bedugnę, dangstydamasi jos
gebėjimo šūkiais… Kas remiasi melu ir prievarta, to gyvenimas neilgas“. Tiesą
pasakius, melo ir prievartos imperija gyvavo dar per dvidešimt metų, bet savo
tikslą aš pasiekiau. 1969 m., 1970 m. „Ka“ apžvalgos „Pastebėjimų ir pamąstymų“
pavidalu jau publikuotos, tad palengva artėsime į nūdieną. Beje, ši apžvalga,
parašyta 2020-06-08 d., pasieks skaitytojus tik liepos mėnesį tarsi ilgai negendantis produktas.
Paruošė Vytautas MIKALAUSKIS