Šiandien, Motinos dienos išvakarėse, norisi rašyti apie Meilę ir Bendrystę. Apie motinų meilę vaikams, anūkams, proanūkiams. Žodyje „motina“ sutelpa labai daug reikšmių: gyvybė, pirmieji žingsniai, supažindinimas su pasauliu, pagarba, kantrybė, pasiaukojimas, pasididžiavimas, net baimė ir nerimas. Didžiausias gyvenimo stebuklas – sukurti ir išsaugoti užsimezgusią gyvybę, pagimdyti, padėti augti ir tapti tikru žmogumi. Šiame straipsnyje noriu kalbėti apie bendravimą. Juk taip svarbu išmokti bendrauti su vaiku, paaugliu, jaunu žmogumi, subrendusiu ir suamžėjusiu senoliu. Pradėsiu nuo anūkės ir močiutės laiškų…
Laiškai tau ir man…
Jau pusamžis, kaip išėjo MAMA. Stovėdama prie jos kapo mintimis rašau jai laišką. Jame nedaug žodžių: myliu, atleisk, kaip gaila… Mano mama – mano vaikų močiutė, savo anūkų vaikams – promočiutė. Dalinuosi savo susirašinėjimo su anūke ištraukomis. Jose rasite visko… Taigi, mintys iš laiškų…
Močiutės ir anūkės studentės laiškai
Aš. Sveika, anūkėle! Laikas negailestingai bėga. Mano atmintyje tu – mažytė, darželinukė, mokinė, studentė. Tos akimirkos pas jus namuose, pas mus, senelius, sode, pas gimines neišblėsta. Tu buvai laukiama ir mylima. Labai miela mergaičiukė. Laukdavau tavo viešnagės, ašarodavau išlydėdama, o atmintyje aidi nepamirštamas tavo tartas neverk!..
Tu užaugai, ir tik nuotraukose matau tave – mažą stebuklą…
O dabar jau baigei mokyklą ir ruošiesi studijoms Londone. Tas mūsų susitikimas buvo kaip viena nepakartojama akimirka. Tu išvykai, ant lango tebežydi tavo dovanota gėlė. Dabar kasdien šnekuosi su ja. Bet ji tik nebyli gėlė…
K.: Močiute, atleisk, kad nepaskambinau vakar. Juk šventei savo gimtadienį. Aš galvojau apie tave, norėjau, kad aplankytum sapne. Deja, užmigau ir nežinau, ar buvai atėjusi į mano sapną… Esu įsitikinusi, kad tą vakarą susirinkote visi: senelis, tavo dukraitės, draugės. Jūs mokate linksmintis. Gal senelis pagrojo armonika ar saksofonu. Man labai aptinka, kaip judu dainuojate…
Aš: Klausi, kaip sekasi kovoti su kompiuteriu. Sunku man su juo susidraugauti. Kai surenku tekstą, parodo daugybę klaidų. Aš taip stengiuosi, o jis, rodos, šaiposi iš manęs…
K.: Nieko čia baisaus. Padėsiu su juo susibičiuliauti, kai grįšiu atostogų. Tik, labai neramu dėl senelio sveikatos. Jis juk nepripažįsta, kad liga rimta.
Aš: Rašai, kad gyveni įdomiai, kad veiklos netrūksta. Užimtumas šimtaprocentinis. Man neramu, kad nepervargtum. Ir išvis, kaip tu ten viena didžiuliame mieste tarp svetimų? Baugu net įsivaizduoti…
K.: Man labai patinka mano universitetas, čia požiūris į studentus profesionalus, dėstytojai randa laiko kiekvienam studentui, stengiasi padėti visokiais klausimais. Turiu galimybę pradėti savo versliuką arba bent susirasti vietą praktikos darbams. Tik pati jaučiu, kad dar nesu pakankamai pasiruošusi, pažengusi. Naujoje vietoje sunku adaptuotis.
Aš: Mūsų naujienos nekokios. Senelis depresuoja. Retai bepaima į rankas armoniką, o saksofoną visai pamiršo. Dabar pasinėrė į skaitymus.
K.: Čia man įdomu. Studentai iš įvairiausių šalių. Susidraugavome su šveicare. Bet vis tiek nesame labai artimi. Mano mintyse – senasis Vilnius, bendraklasiai, mama. Dėl manęs nepergyvenk. Mumis, imigrantais, rūpinasi. Kartą per pusmetį, turi apsilankyti pas psichologą. O jei turime problemų, galime registruotis kada panorėję. Bet man šito nereikia. Gyvenimas įvairus, nenuobodžiauju. O kaip jūs ten? Ar lankai universitetą, ar vyksta užsiėmimai bibliotekoje? Jūs ten visi tokie nerimstantys!..
Aš: Greit pavasaris. Dviratuku nulėksiu į sodą, į kapines, pas draugus. Tų rūpestėlių netrūksta. Sėja, ravėjimas. Kartais net nepastebiu, kad sodas žydi. O kaip man patinka, kai žiedlapiais sninga! Kai grįši vasarą, gal vėl uždainuosime: „Mes dviračiais važiuojame, važiuodamos dainuojame…“ O kaip tavo mažoji pusseserė – dainininkė? Sodo kaimynai vis primena, kaip ji gražiai prie kūdros dainavo…
K.: Močiute, čia dėvėti drabužiai „ant bangos“. Žmonės ne tik juos meta į specialius konteinerius, bet gamina iš jų naujus drabužius. Ypač skatina tai daryti jaunimą. O mums, būsimiems dizaineriams, tai privaloma…
Rašai, kad reikia mylėti save. Pradžioje nesupratau, ką čia turėčiau daryti. Juk tu niekada sau dėmesio nerodei. Vis visur tekina, kupina idėjų, sumanymų. O, pasirodo, visai malonu atsipūsti prie arbatos puodelio, pabūti tyloje, pasvajoti. Tik, kad visos svajonės apie Lietuvą, namus…
Aš: Rašai apie meilę Lietuvai. Man tai labai maloni žinia. Lietuvai reikalingi savi vaikai. Mano Lietuva – gimtoji gatvė, namai, sodas, parkiukas, na ir geležinkelis. Mes juk geležinkelio vaikai! O sodas vis kuo nors pradžiugina. Baltos snieguolės ir žydrės pavasarį, geltoni pienių laukai, kvepiančios alyvos ir jazminai, raganė. O labiausiai laukiu pražystant pinavijų. Jos tokios kvapnios, tokios didingos… Ir žinai, man labai patinka tik suarta žemė, kai niekas dar neišdygo, o žemė alsuoja, kvepia, džiaugiasi išsilaisvinusi. Manyje yra šiek tiek kaimo vaiko.
K.: Man keista, bet kartais aš to grožio nepastebiu. Tu tokia romantikė, kai pradedi pasakoti apie paraudusius klevus prie tavo mokyklos. Ir gražiai pafantazuoji – krintantys lapai – tai laiškai žmonėms, žinia, kad nieko atsitiktinio pasaulyje nėra…
Aš: Domėjaisi apie šuniuką. Jis toks mielas, rodos, viską supranta. Ir moka liūdėti. Kai su seneliu išvažiuojame į Vilnių, jis gailiai stūgauja, negeria vandens, neėda, o iš nevilties vieną kartą nudraskė nagučiais durų staktą. Labai norėjau turėti šuniuką. Tad draugės ir patarė pavadinti NORIU. Gal pameni, kaip paaugęs jis pusę krūvos burokų partempė mums iš kaimynų sodo?.. Tai buvo juoko!
K.: Močiute, tu kaip ta pasakų skrynelė – tiek daug visko atsimeni. Su tavim labai įdomu. Ir mane išmokei rašyti laiškus ne kompiuteriu, o siųsti paštu. Žinai, pats laukimas gauti laišką yra labai įdomus… Bet greičiau kompiuteriu…
Aš: Tiek tų laiškų. Jų vis mažėja, gal „paštininkas pasiklydo“, o gal kita mada atsirado. Bet aš dėkinga laiškams. Per juos mes su anūkėle suartėjome, tapome nuoširdžiomis draugėmis. Kad taip būtų visada!
Pagarbiai – Janina K.
