„Viens, du, trys – graži Lietuva! Kaaaip gėė-le-eelė žydi visada!“ – čia ne mano, čia žodžiai iš gražios lietuviškos dainos, o pati ši daina man priminė kareiviškas dienas, kareiviškus draugus kai praeito amžiaus tolimų šešiasdešimtųjų viduryje tarnavau Kionisberge, arba kaip Babūnelė sakytų – Vokietijoje, mat ir jos jaunylis sūnus ten kažkada tarnavo. O aš tada Babūnelei skaitydavau iš tos neva Vokietijos gautus sūnaus jai rašytus laiškus, ir į ten atrašydavau tai, ką Babūnelė padiktuodavo; kaip gyveni, sūnau?.. ar sunkiai gyveni? Mes (ji) jau susišienavome…vištos vėl pradėjo dėti, tik ta, kuri su kuodu, yra didelė slapukė, nes kažkur krūmuose sau lizdą susisuko, bet aš (tai yra ji, Babūnė) tą lizdą surado, todėl dabar jei būtum namuos, kiaušinienės pakepčiau. O ar jums, kareivėliams pakepa kiaušinienės? Ir etc.
Dabar (na, ne šiandien, o tada) aš pats ten, toje tariamoje Vokietijoje tarnauju, mano geriausias draugas buvo Vytautas iš tuometinio Kapsuko, bet jis pats ant laišku visada rašydavo, kad rašo į Marijampolę, vadai ji už tai bardavo, jis tiems vadams negirdint pats sau sakydavo: „Tegul visi jie vkuznių eina (na, patys supratote, kur tegul visi eina), aš jiems jokių „kapsukų“ nerašysiu“. O rašydavo jis laiškus kasdien, nes buvo jau „ženotas“, turėjo mylimą žmoną, kasdien rašė jai laišką, kasdien iš jos gaudavo laišką. Ir taip visus tris tarnybos metus, mat taip buvo susitarę į kareivius išeinat. Dar jis prieš armiją toje savo Marijampolėje buvo vargonininku, todėl balsą ohoho kokį turėjo, kai užtraukdavo kada per kokias tarybines šventes „širaką strana moja radnaja“ (kas lietuviškai būtų: ir plati tėvynė mūsų gimtoji, ar kažkaip panašiai), karininkai tik strik į kojas – stovėdami klausydavosi, bei ilgai plodavo. O dainuodavo jis tai ne todėl, kad ta „strana“ būtų jam „radnąja“, o todėl, kad už padainavimą vadai Vytui duodavo septynias dienas „na pabivkų“ (atostogų) toje tikrojoje Tėvynėje, kur su žmona susitikdavo, o grįždamas į dalinį gerą puspaltį rūkytų lašinių parsiveždavo. Tada jis man pašnibždėdavo, kad išeinant iš kareiviškos valgyklos pasiimčiau „abraką“ tos kareiviškos forminės duonos iš kukurūziniu miltų. Tada eidavome į mašinų boksą (garažą) neva radijo stotims akumuliatorių „čystitj“ (valyti), mat kariuomenėje kareiviški batai ir radijo stočių akumuliatoriai turėdavo „kaip katino kiaušiai“ blizgėti, gi tikrumoje užsidarę tuose garažuose tuos Vytauto neva iš Kapsuko lašinius šveisdavome.
O Vytas buvo pulko „zapėvala“ – rikiuotės dainius, kur nors žygiuojant reikėdavo dainuoti ten apie kažkokią „dulnaja, stvolnaja“, o ant galo pridurti apie tai, kad „naša armija vsėx silnei!“ – neva mūsų armija pati stipriausia. Vieną kartą tuos Vyto lašinius mažinant, jis sumanė: „ Na(x)ui aš jiems tą dulnajastvolnaja dainuosiu, valei, Rimai, rikiuotėje užtraukim tą dainą apie gėlelę“. Aš niekada nebuvau labai balsingas, bet Vytui kartais „turavodavau“ rikiuotėje šalia jo eidamas. Kaip tada tarėme, taip ir padarėme; pulke buvo daug lietuvių, visiems daina patiko ir pritiko. Vakarais per vakarinę „pragulką“ (pasivaikščiojimą rikiuotėje) kad užtraukdavome: „Viens, du, trys – graži Lietuva! Kaaaip gėė-le-eelė žydi visada!“, už kareivinių tvoros esančių namų langai atsiverdavo ir, kaip toje dainoje, merginos skarelėmis mosuodavo. Pulke juk buvo ir ne lietuvių, tai šie eidami pritardavo šaukdami: au-au-au!
Tik vieną kartą dalinio štabo vadai sunerimo: „O ką tie fricai (lietuvius fricais vadindavo) ten dainuoja? Vytas paaiškino, kad apie gražią Lietuvą, negi tai neteisybė, negi Lietuva nežydi kaip gėlelė? Politrukai iš štabo tik mikt pamikt, ir nebežino kaip atsakyti, na, tarsi ir taip – graži gi tą Lietuva „prie ruso“, juk jei patys vadai sakys, kad negraži, tai gali būti suprasta negerai. Vytas gi jiems: ne tarsi, o tikrai taip! Tada ir vadai galvomis linktelėjo – graži, jau graži, bet…bet… ar negalėtumėte vietoje „graži Lietuva“, dainuoti „tarybų Lietuva“? Vytas sako: o ne, tada neliks skambesio, kažkokią ten natą tektų tarti ilgiau, o gal trumpiau, dabar ir pats nebeprisimenu. Žodžiu, jeigu jau taip, tai eikite visi „vkuznių“ – ar supratote kur tas Vytas visus pasiuntė?..
Vėl visi turėjo dainuoti tą apie kažkokią „dulnaja stvolnaja“, bet tada mes jau trečius metus tarnavome ir mums jau buvo „nafik“, ar ta armija visų stipriausia, ar ne visai pati stipriausia, todėl dabar mes, lietuviai, eidami rikiuotėje pritardami šaukdavome: viau-viau-viau! O po visų tarnybų į namus išsiskirstydami, visi lietuviai pulko aikštėje susikibę sudainavome: „Augo kieme klevelis…“ Ir maršo žingsniu pro kareivinių vartus visam laikui į namus išžygiavome. Tik mes tada nežinojome šioje dainoje esant posmui apie mergužėlę, kuri prie mirtinai sužeisto gulinčio bernužėlio vaikščiojo „Baltus žiedus skindama“…
Rimantas Petrikas
