Socialiniai tinklai

Aktualijos

23 metus vaiko teisių gynėja dirbanti Rima Butkienė: viską atperka laimė vaikų akyse

Avatar

Paskelbta

data

Ilgus metus vaiko teisių gynėja dirbanti Rima Butkienė per savo darbo praktiką matė visko – vaikų ašarų ir juoko, tėvų paklydimų ir šeimų džiaugsmo, pradėjus kitokį gyvenimą. Visam gyvenimui moters atmintyje įsirėžė kraupūs vaizdai – visiškai girti kūdikiai, alkani, skriaudžiami, utėlėti vaikai, gyvenantys išmatose ir sveiku protu nesuvokiamame skurde. Iš liūno ji traukė nusikalstančius nepilnamečius, vežė labdarą skurstančioms šeimoms. Moteris atvira – už savo darbą sulaukė ne tik meilės ir pagarbos, bet ir grąsinimų susidoroti. Tačiau visas neigiamas patirtis jai atperka viena – laimė išgelbėtų vaikų akyse. Džiugina širdį ir tėvų padėka.

Pristatome pokalbį su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyresniąja patarėja,  atsakingą už reagavimą į pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, Rima Butkiene. 

–Dirbate tarnyboje, kuri gina vaiko teises. Kodėl pasirinkote būtent tokį darbą?

–Aš visada norėjau dirbti su vaikais. Esu baigusi tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą chemijos-biologijos mokytojo specialybę. Mano pirmoji darbovietė buvo giliame kaime, mokykloje, kur vienoje klasėje mokėsi pirmokai, antrokai, trečiokai ir ketvirtokai ir aš, tuomet 18- metė, buvau visų tų klasių vienintelė mokytoja. Bestudijuodama atlikau daug pedagoginių praktikų mokyklose, vėliau dirbau mokytoja. Įgytos žinios ir įgūdžiai man visą laiką labai padeda bendraujant su vaikais, jų tėvais ir institucijomis.

O vaiko teisių gynėja, tiesą sakant, aš tapau atsitiktinai. 1997 metais po vaikų auginimo pertraukos vietoje mokytojos darbo tiesiog nusprendžiau pamėginti save kitur, bet vistiek ten, kur būtų darbas su vaikais. Sužinojau, kad savivaldybėje yra laisvų vietų Vaiko teisių apsaugos skyriuje.  Kai pirmą dieną atėjau į darbą, man  padavė Vaiko teisių pagrindų įstatymą, liepė perskaityti ir ateiti rytoj. Kai kitą dieną atėjau, paklausė: „Ar dirbsi?‘‘. Nors buvo baisoka, ar sugebėsiu, pasakiau, kad dirbsiu. Ir, matote, užsibuvau 23 metus. Dėkoju likimui, kad pasirinkau šitą darbą.

–Ką jums reiškia dirbti tarnyboje?

–Vaiko teisių gynėjas – ne profesija. Tai gyvenimo būdas. Dirbti šį darbą man yra garbė, nes matau jame didelę prasmę ir didžiuojuosi.  Visuomet sakau žmonėms, koks mūsų darbas yra svarbus ir atsakingas, kad mes visada siekiame tik geriausio sprendimo, giname šeimą. Džiugu, kad mūsų darbas yra apčiuopiamas, matai jo rezultatą – laimingas vaiko akis, šypseną, girdi juoką. Nors būna ir nesėkmingų atvejų. Myliu savo darbą ir kasdien į jį einu tikrai noriai. 

–Vaikų gynėja dirbate 23 metus. Papasakokite apie tai plačiau? Kokį darbą dirbote, kokių patirčių įgijote?

–Darbą pradėjau nuo paparastos inspektorės. Tada taip vadinosi vaiko  teisių specialisto pareigos. Gavau Vilniaus mieste Antakalnio teritoriją, kuriai priklausė 24 gyvenvietės. Dirbau visus darbus. Pėsčia ar nuosavu automobiliu lankydavau socialinės rizikos šeimas, organizuodavau joms labdarą, kalėdinius renginius. Mokyklose lankydavau nusikalsti linkusius vaikus, dalyvaudavau reiduose, apklausose ir teismuose civilinėse ir baudžiamosiose bylose, gelbėdavau vaikus iš pavojingų sveikatai ir gyvybei sąlygų. Taip pat konsultuodavau Antakalnio gyventojus vaiko teisių klausimais. Žodžiu, savo darbo valandų neskaičiuodavau ir darbo neskirstydavau – kur čia socialinės paslaugos, o kur čia teisinės paslaugos. Į savo darbą net buvau įtraukusi šeimos narius. Vyras mane automobiliu veždavo į atokias vietas ir laukdavo, kol ateisiu. Tikslas buvo vienas – padėti vaikui čia ir dabar.

Pirmą kartą nusvilau, kai grąžinau vaikus motinai, nusprendusi dar kartą jai duoti šansą pasitaisyti ir pačiai auginti vaikus, o po kelių valandų paskambino policijos pareigūnė rėkdama: ,,Važiuok,  susirink vaikus plikus nuo skruzdėlyno!‘‘.

Ne paslaptis, toks darbas yra sudėtingas. Buvau ne tik gerbiama ir mylima, bet ir nekenčiama. Ne kartą sulaukiau gąsdinimų, kad nepasirodyčiau Antakalnio gatvėse, nes susidoros. Grasindavo rašydami, skambindami ne tik į darbą, bet ir į namus. Kartą net buvo atvykę į namus grasinti. Pažinojo mane visas rajonas.  Pro Antakalnio turgelį einant man nuolat socialinės rizikos mamos siūlydavo mėlynių, žemuogių, šermukšnių, maloniai atsisakydavau. Į autobusą įlipus, per visą autobusą iš galo šaukdavo ,,Ateikit inspektore, yra laisvų vietų!‘‘.

–Kas jus labiausiai džiugina darbe?

–Galimybė padėti vaikui ir šeimai bėdoje. Kaip minėjau, susiduriame su įvairiais žmonėmis, sulaukiame įvarių reakcijų. Būna, kad tranko durimis ir grasina skundais ar net susidorojimu, tačiau kartais ateina padėkoti. Tai viską atperka.

–Minėjote, kad be džiugių akimirkų turite ir sunkios bei skaudžios darbo patirties. Gal galite pasidalinti? Kas jus pribloškė, sukrėtė labiausiai?

–Ir anksčiau, ir šiandien labiausiai sukrečia ir pribloškia atvejai, kai matai žiauriai apleistus vaikus. Atsimenu atvejį, kai apsilankius šeimoje, 7 metų vaikas paprašė darbuotojų būti paimamas iš šeimos, o 5 metų sesei liepė neverkti ir eiti rengtis. Tie vaikai maišė vandenį su miltais ir ruošėsi keptis blynus, o namuose buvo šalta, nekūrenama, sienos ir langai apledėję.

Buvo visokių atvejų. Apgriuvusiame name tarp narkomanų ir valkatų landynėje vienas 10 mėnesių vaikas šliaužiojo tamsoje apšašęs, utėlėtas, su mėlynėmis. Buvo atvejis, kai aptikome mėnesio kūdikį, prigirdytą motinos pienu su alkoholiu. Nuo jo iš tolo smirdėjo degtine. Jį reikėjo staigiai susivynioti  į paklodę ir bėgti iš tų namų, kol motina už spintos smaginosi.

Sukrečia, kai randi be tėvų paliktus visiškai mažiukus vaikus nežinia kada valgiusius. Tuomet bėgi į parduotuvę nupirkti jiems ką nors valgyti.

Žudo žmonių abejingumas. Šiais laikais dar būna atvejų (ne vienkiemiuose, bet mieste, daugiabučiuose, kur gyvena daug žmonių), kad vaikai gyvena namuose, kurie apšnerkšti gyvūnų ir pačių tėvų išmatomis. Tie vaikai būna alkani, iš tolo smirdintys, jie net nežino kas yra švari patalynė. Jie bijo atsigulti ant tokios paklodės, kai švarią lovą jiems pasiūlai. Baisu pagalvoti ką jie mato, ką jie patiria. Kodėl to nepastebi kaimynai, kiti aplinkiniai žmonės?

–Be profesinių žinių, kokių asmeninių savybių reikia turėti vaiko teisių gynėjui?

–Būti emociškai stipriam ir empatiškam. Taip pat svarbu neteisti žmonių, nežiūrėti į juos iš aukšto. Niekada nėjau į šeimas ,,užsidėjusi skrybėlės‘‘, neturėjau išankstinės nuostatos, visada stengiausi prisitaikyti prie situacijos, išgirsti žmogų  ir kalbėtis su žmogum paprastai. Vaiko teisių gynėjui reikia būti žmogiškam, kantriam, drąsiam, ryžtingam priimant sprendimus, nebijančiam iššūkių.

–Dirbdama savo darbą tikriausiai turite siekių ir troškimų, kokie jie?

–Didžiausias troškimas, kad  vaikai turėtų mylinčius tėvus ir jaustųsi šeimoje mylimi. Tai yra pradžių pradžia.

–Ar jūsų darbas keičia jus pačią?

–Keičia. Visi pokyčiai sustiprina mane kaip asmenybę. Turiu nuolat augti, tobulėti, prisitaikyti prie pokyčių, įgyti daug žinių ir jas taikyti darbe.

–Kartais vis dar pasigirsta, kad Tarnybos darbuotojai yra vaikų atiminėtojai. Ar susidūrėte su tokiu požiūriu?

–Girdžiu tą nuomonę dėl tų vadinamų grobikų, bet manau žmonės kalba ir komentuoja iki tol, kol patys nesusiduria su mūsų darbu. Visada sakiau ir sakysiu – reikia  kalbėtis, aiškinti žmonėms. Vaiko teisių gynėjo tikslas yra padėti, o ne bausti ar kaip nors pakenkti šeimai.

Neseniai paskambino moteris, norėdama pranešti, kad bijo savo pirmokę dukrą leisti į mokyklą, nes ją užpuolė tos pačios mokyklos trečiokai. Pasakodama ji labai jaudinosi, prisipažino, kad jai taip rankos dreba, kad net telefono negali nulaikyti. Ji jaudinosi ne tik dėl įvykio su vaiku, bet ir dėl to, kad teko paskambinti į tarnybą. Išklausiau ją, paaiškinau, ką ji turi padaryti, ką mes darysime ir atsisveikinant nusiraminusi moteris padėkojo.

Būna atvejų, kai tėvai pasako: „Gaila, kad tik dabar ,,pakliuvome‘‘, o galėjome anksčiau pradėti gyventi kitokį gyvenimą ir tinkamai rūpintis vaikais“.

Dėkui už pokalbį.

Sigita Zumerytė Arlauskienė

Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė

Tel. 8 616 43424

El.p. sigita.arlauskiene@vaikoteises.lt

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Karantinas pratęstas dar mėnesiui

Avatar

Paskelbta

data

Vyriausybė vasario 24 d.  nutarė pratęsti karantiną Lietuvoje iki kovo 31 dienos. Ministrų kabinetas nusprendė pratęsti ir gyventojų judėjimo ribojimą tarp savivaldybių iki kovo 15 dienos, tačiau kartu nutarta leisti gyventojams judėti tarp žiedinių savivaldybių.

Keisti karantino režimą numatantį projektą pasiūlė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Nutarimo projekte, kuriam pritarė ministrų kabinetas, nurodoma, kad karantino režimas šalyje pratęsiamas iki kovo 31 d. 24 val.
Pabrėžiama, kad dėl koronaviruso pandemijos epidemiologinė situacija tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje yra nepalanki. Dokumente akcentuojama, kad šalyje įvedus griežtas karantinos sąlygas, sergamumas COVID-19 liga yra sumažėjęs, tačiau per savaitę registruojamas atvejų skaičius dar yra didelis.

SAM informavo, kad šią savaitę taip pat padidėjo hospitalizuojamų asmenų skaičius: šiuo metu iš viso ligoninėse hospitalizuota 1002 asmenų, iš jų 830 reikalingas gydymas deguonies terapija, 95 gydomi reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje.

Vyriausybė  pritarė ir SAM siūlymui pratęsti judėjimo tarp savivaldybių ribojimo pratęsimui iki kovo 15 dienos 24 valandos. Tiesa, kartu ministrų kabinetas pritarė ir kitai iniciatyvai – nuo kitos savaites leidžiamas asmenų judėjimas tarp žiedinių savivaldybių. Taigi žmonės, gyvenantys besiribojančiose Alytaus miesto ir rajono, Kauno miesto ir rajono, Klaipėdos miesto ir rajono, Panevėžio miesto ir rajono, Šiaulių miesto ir rajono, Vilniaus miesto ir rajono savivaldybėse, galės judėti tarp nurodytų besiribojančių savivaldybių.

Ministrų kabinetas taip pat pritarė siūlymui atsisakyti privalomo kaukių dėvėjimo atvirose erdvėse, kai šalia 2 metrų atstumu nėra kitų asmenų, išskyrus šeimos narius (sutuoktinis, partneris, vaikai, įvaikiai, sutuoktinio ar partnerio vaikai, tėvai, įtėviai, globėjai). Kaukių dėvėjimas viešose uždarose erdvėse nesikeičia.

Skaityti daugiau

Aktualijos

Gyventojų problemos valdžiai – „dzin“

Avatar

Paskelbta

data

Radviliškio rajono Šniūraičių kaimo gyventojai jaučiasi nesaugiai – per gyvenvietę nuolat nemažais greičiais važinėja sunkiasvorės mašinos. Norėdami apsaugoti savo bei savo vaikų gyvybes, šniūraitiškiai kreipėsi į Radviliškio rajono savivaldybės administraciją prašydami per Šniūraičių gyvenvietę riboti sunkiasvorio transporto eismą, gyvenvietės ribose įrengti greičio mažinimo kalnelius.

Šniūraitiškių kreipimasis į savivaldybės administraciją

„Šniūraičių kaime, Radviliškio r., įsikūrus logistikos įmonei, ženkliai suintensyvėjo sunkiasvorio transporto judėjimas pagrindine gyvenvietės gatve (kelias 3412). Suintensyvėjus sunkiasvorio transporto judėjimui, gauti gyventojų nusiskundimai dėl pasikeitusios eismo padėties – kaimo gyventojus  trikdo susidariusi situacija, kadangi pastebima, jog sunkiasvorio transporto valdytojai dažnai pažeidžia saugaus eismo reikalavimus, viršijamas leistinas greitis, pavojingas manevravimas).
Pastebėta, jog prie pagrindinės gatvės yra įsikūrę kultūros namai, medicinos punktas, biblioteka, parduotuvės, autobusų stotelė, kurioje įvairaus amžiaus vaikai laukia mokyklinio autobuso bei kiti objektai. Ne visame kelio ruože yra pėsčiųjų takai, todėl pėstieji vaikšto ne tik šaligatviais, bet ir kelio dalimi.  Gatvė siaura, keliuose ruožuose, išvažiuojant iš šalutinių kelių į pagrindinį, yra prastas matomumas, be to, žiemos laikotarpiu dalį laiko kelio ruožas būna prastai apšviestas. Reaguodami į pasikeitusią eismo intensyvumo situaciją, gyventojai jaučiasi nesaugūs dėl savo ir savo vaikų saugumo. Seniau gyvenvietėje buvo sunkiasvorio transporto eismą ribojantys ženklai, kurie šiai dienai yra nuimti. Kaimo bendruomenei nėra žinoma, kieno iniciatyva šie ženklai buvo panaikinti, apie būsimus pakeitimus gyventojai nebuvo informuoti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus faktus  ir matoma tendencija, kad ateityje sunkiasvorio transporto eismas tikrai nemažės, Šniūraičių kaimo gyventojai reikalauja uždrausti sunkiasvorio transporto judėjimą per gyvenvietę arba pritaikyti kitus ribojimus, kurie realiai padėtų spręsti susidariusią situaciją – galimus sprendimo būdus prašome suderinti su gyvenvietės atstovais“,- Šniūraičių kaimo gyventojų vardu į Radviliškio rajono savivaldybę  kreipėsi seniūnaitė Laima Mataitienė.

Į gyventojų pagalbos prašymą neatsižvelgta

Šniūraičių kaimo gyventojai tikėjosi, jog savivaldybės administracija, vadovaujama direktorės J.Margaitienės imsis priemonių eismo saugumui per gyvenvietę užtikrinimui. Deja, jų viltims buvo lemta sudužti.  Direktorė J. Margaitienė, kaip visada, norėdama atsikratyti atsakomybės, šniūraitiškių raštą persiuntė Kelių direkcijai, tikėdamasi, jog problemą imsis spręsti kas nors ir be jos. Tačiau apsiriko. Pasak Kelių direkcijos, „kelio savininkas Vyriausybės nustatyta tvarka gali nutraukti eismą ar uždaryti kelią tik dėl avarijų, stichinių nelaimių, per polaidį, esant itin karštiems orams, kai dėl to gali būti sugadintas kelias, kelio tiesimo ar taisymo (remonto), priežiūros darbų metu, kilus grėsmei saugiam eismui“. Kadangi, Kelių direkcijos nuomone, grėsmės saugiam eismui nėra, tad ji nesutinka kelyje, einančiame per Šniūraičių gyvenvietę, riboti krovininių transporto priemonių eismą ir pasiūlė išeitį.

Išeitis – kelio perėmimas į savivaldybės balansą

Kelių direkcija savivaldybės administracijai pasiūlė  išeitį – sunkiasvorio transporto eismas per gyvenvietę gali būti ribojamas, jeigu Radviliškio rajono savivaldybės administracija šį kelią perimtų į savo balansą. O kol kas savivaldybės administracijai rekomenduojama dėl viešosios tvarkos Šniūraičiuose užtikrinimo bendradarbiauti su policijos pareigūnais.
Tad Radviliškio savivaldybės administracija turėtų kreiptis su  prašymu  ir kelią, einantį per gyvenvietę, perimti. Tik įdomu, ar savivaldybės administracija ims spręsti šią problemą iš esmės, ar bus taip, kaip su autobusų sustojimais gyvenvietėse?

Šniūraitiškiai neslepia nusivylimo

Sulaukę neigiamo atsakymo į savo prašymą, Šniūraičių kaimo gyventojai neslėpė nusivylimo. „Sulaukėme atsakymo dėl sunkiasvorio transporto eismo ribojimo per Šniūraičių gyvenvietę. Pasirodo, viskas čia pas mus gerai. Įdomu, kokiu  būdu  jie tai nustatė? Kur  besikreipsi, visur kaip į sieną. Visur įstatymai ir pažeidimų nėra. Dėl gulinčių policininkų jau anksčiau buvo kreiptasi į Kelių direkciją ir atsakymas buvo, kad saugu, eismo įvykių mūsų kaime mažai ir remiantis šiomis išvadom jiems netikslinga ,,guldyti policininkus“,- socialinėje erdvėje komentavo nusivylę šniūraitiškiai.

Beje, šniūraitiškai pastebėjo, jog per pus  mažesnėje Mankiškių gyvenvietėje įrengti net 5-6 eismo ribojimo kalneliai, o jiems net vieno pagailėta.

Ir  vėl  dėliojasi situacija, įprasta Radviliškio rajone – savivaldybės administracijos direktorė J. Margaitienė gyventojų problemų nesprendžia, belieka tikėtis, jog jas išspręs naujasis rajono meras.





Skaityti daugiau

Skaitomiausi