1939-1941-ųjų metų deportacijos

Sovietinė okupacija Lietuvai buvo žiauresnė ir sunkesnė už carinės Rusijos laikmetį. Kaip teigiama moksliniuose leidiniuose, vien per vienerius metus Lietuvoje įkalinta ir ištremta gyventojų daugiau negu per visą XIX amžių. – ,,Lietuviai tremtinio dalią patyrė dar kryžiuočių laikais. Lietuvą pajungę Rusijos imperatoriai trėmė ne tik pavienes ,,nepaklusnias“ šeimas, bet ir ištisus valstiečių kaimus“, – rašoma knygoje 1941-1952 metų Lietuvos tremtiniai (V., 1993, p. 3). Jau 1920-1938 m. iš europinės Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Šiaurės Kaukazo į atšiauriausius Tolimųjų Rytų, Šiaurės, Rytų Sibiro, Vidurinės Azijos ir Kazachstano kraštus buvo ištremta milijonai gyventojų.

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Rugsėjo 17 d. Raudonoji armija įžengė į Vilniaus kraštą (Vilniaus kraštas tuomet priklausė Lenkijai), o rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių. <…>. Grąžintame Lietuvai regione buvo įkurdintos sovietų karinės bazės.

,,Pirmasis neteisėtų areštų laikotarpis Lietuvoje – 1939 m. rugsėjo 19 – spalio 22 d., kuomet Sovietų Sąjunga kontroliavo karine jėga užimtą Vilniaus kraštą“ (Anušauskas A. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui: pirmoji sovietinė okupacija. Vilnius: Margi raštai, 2006, p. 10). ,,Iki Lietuvos okupacijos, 1939 m. rugsėjo 18 – spalio 28 d. Vilniaus krašte buvo suimti 383 žmonės, iš jų 362 išvežti į Baltarusijos kalėjimus“ (Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2007, p.135). 1939 m. spalio 11 d. SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija pasirašė įsakymą Nr. 001223, kuriame buvo įteisinta pirmoji teroro doktrina <…>. Persekiojamieji žmonės turėjo būti suregistruoti ir pasmerkti pagal Sovietų Sąjungos  BK 58 straipsnį. (Vilniaus krašte buvo taikomas analogiškas Baltarusijos SSR BK 74 straipsnis). Švenčionių, Šalčininkų, Druskininkų ir kitų apylinkių gyvenviečių žmonės buvo pradėti tremti jau 1939 metų pabaigoje ir 1940 metų pirmojoje pusėje kartu su Baltarusijos gyventojais.

<…>. Kai 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos Raudonoji armija okupavo Lietuvos Respubliką, valstybė buvo išbraukta iš pasaulio politinio žemėlapio. <…>. Represinių struktūrų atrama buvo okupacinė kariuomenė.

Paminklas pasieniečiui Aleksandrui Barauskui, pirmajai sovietų okupacijos aukai, Ūtos kaime, Varėnos raj. Paminklas atidengtas birželio 15 d.

Antrasis represijų Lietuvoje laikotarpis – 1940 m. birželio 15 – 1941 m. birželio 22 d., Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvą. Pavienių politinių veikėjų ir jų šeimų deportacijos vyko tuoj po 1940 m. birželio 15 d. okupacijos. Jau liepos 1 d. ,,Lietuvos aide“ išspausdintame straipsnyje ,,Krašto demokratizacija“ buvo rašoma: ,,Krašto demokratizacija – tai kova be pasigailėjimo su visais liaudies priešais <…>. Sutriuškintos reakcijos pakalikai dar ne visai išvaryti iš valstybės aparato. Jų dar yra ir kariuomenėje. Įvairūs liaudies priešai, kurių vieta kalėjimuose, laisvai dar vaikštinėja gatvėmis. Tokiam liberalizmui turi būti padarytas galas“. Įgyvendinant naująją tvarką, kartu turėjo būti apsaugotas seimo rinkimų inscenizavimas.“ (Anušauskas A. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui: pirmoji sovietinė okupacija. Vilnius: Margi raštai, 2006, p. 11).  Pagrindas šioms represijoms buvo 1940 m. liepos 6 d. ir liepos 7 d. VSD direktoriaus Antano Sniečkaus įsakymai. <…>. Iki liepos 10 d. turėjo būti sudaryti suimtinų žmonių sąrašai ir, pasitelkus SSRS NKVD pasienio kariuomenės dalinius, neleisti nė vienam persekiojamam asmeniui pabėgti į Vokietiją. <…>. ,,Liepos 11-16 ir 18-19 dienomis buvo suimta apie 2 tūkstančius žmonių – daugiausia politikos ir visuomenės veikėjų. Dalis jų buvo išgabenta į SSRS kalėjimus. Vieni pirmųjų su šeimomis iš Lietuvos buvo išvežti Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys ir užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. <…>. 1940 metų vasarą tremiami buvo ne tik lietuviai, bet ir lenkų, žydų bei kitų tautybių Lietuvos gyventojai. Represijos ypač sustiprėjo Lietuvą inkorporavus į SSRS – po 1940 m. rugsėjo 3 dienos. <…>.  Pradėta ruoštis masiniams gyventojų trėmimams“ (Tremties ir įkalinimo vietos. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, p. 8). ,,<…>, visoje Lietuvoje pradėta sudarinėti tremtinų žmonių sąrašus. Tą darbą dirbo LSSR valstybės saugumo miestų ir apskričių skyriai bei LKP (b) vadovybė ir partinis aktyvas, padedami šimtų ir tūkstančių iš visos SSRS atvykusių čekistų <…>“ (t. p., p. 9). Suimtieji buvo išvežti į Butyrkų, Lubiankos ir kitus kalėjimus. ,,1940 m. gruodžio 9 d. įsteigus Lietuvos SSR NKVD karinį tribunolą buvo galutinai baigta suėmimų vykdymo ir įforminimo grandinė“ (Anušauskas A. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui: pirmoji sovietinė okupacija. Vilnius: Margi raštai, 2006, p. 14). 

Memorialinis ženklas sušaudytiems, mirusiems tremtyje, kalinimo vietose Lietuvos Respublikos 1918-1940 m. vyriausybių nariams atminti, Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, 2018 m. (žr.genocid.lt <…>).

Lietuvos gyventojų represijos buvo vykdomos iki pat Vokietijos ir SSRS karo pradžios. Kolektyvinėje monografijoje  Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija (V., 2007, p. 139) rašoma: ,,1940-1941 m., iki didžiojo trėmimo 1941 m. birželio 14 d., buvo suimta 6606 žmonės (3835 lietuviai (58,1 proc.), 1664 lenkai (25,2 proc.), 334 žydai (5,1 proc.), 262 rusai (4,0 proc.), 93 baltarusiai (1,4 proc.), 52 vokiečiai (0,8 proc.), 58 kitų tautybių (0,9 proc.) ir kt.), jie apkaltinti politiniais nusikaltimais.

 Informacinis leidinys Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941 (A–Ž) t. 1, V., 1999, 973 p.

                                                                                            Parengė Laima MACYTĖ

Total
1
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts