Net keliolika kartų perskaičiau savaitraščio straipsnį „Mokytojo pasiūlymas profesoriui“ ir kiekvieną kartą norėjau sutikti mokytoją R. Šėkmą, nors jo ir nepažįstu, ir padėkoti už gebėjimą apginti Lizdeikos gimnazijos fiziką.
Apginti? Šio mokytojo ginti nereikia. Jo gyvenimiškoji pozicija, kurią savotiškai „įvertino“ bandymas mokytoją paniekinti, „sutrypti“ profesorius V. Juozapaitis pats už save pasako, koks šis mokytojas.
Kai smalsumo vedama sužinojau, kas tas fizikas, kuris „negerbia savo valstybės“ (pagal profesorių), pasipiktinau dar labiau nei skaitydama straipsnį. Pasirodo, šį mokytoją pažįstu jau senokai. Gyvename viename name, esame sodo kaimynai. Matau, kaip gražiai ji bendrauja su savo senais tėvais, su sodo ir namo kaimynais, koks jis darbštus, mandagus, tolerantiškas. Žmogus, kurį tėvai augindami išmokė mylėti žmogų, mylėti mažytį žemes lopinėlį, mylėti medį, paukštį, gėlę, negali nemylėti savo Tėvynes.
Bet aš gal ne vien apie tai. Aš apie tai, ar esame laisvi norėdami išsakyti savo nuomonę šiais laikais, gyvendami Nepriklausomybę atgavusioje valstybėje? Ar už nuomonę nebūsime apšmeižti, suniekinti, sutrypti? Gal kartais geriau patylėti, savo nuomonę „pasilikti sau“?
Nežinau, ar esu kažkur skaičiusi, ar girdėjusi, kad nepažvelgdami atgal, neįvertindami, kas buvo, negalime eiti pirmyn, nes nežinosime, kiek, kur ir kaip eiti. Taigi, noriu ar nenoriu, prisimenu tai, kas buvo tada, jaunystėje, brandos metais. Nejučiomis nusikeliu į studijų metus. Studijavau rusų kalba ir literatūrą Šiaulių pedagoginiame institute . Mano jaunystės svajonė buvo žurnalistikos studijos. Bet mano tėvai pensininkai neišgalėjo išleisti mokytis Vilniuje. Pasirinkau pedagogikos mokslus, nes ta linkme pasukti paskatino mano buvę aukštos kultūros ir išsilavinimo mokytojai, kurie savo elgesiu parodė, koks turi būti mokytojas.
Studijuoti rusų klabą ir literatūrą paskatino mūsų visų gerbiamas ir mylimas rusų kalbos mokytojas (buvęs Nepriklausomas Lietuvos karininkas). Ar mes, sovietiniai studentai, buvome laimingi? Be abejo. Mes turėjome galimybę siekti aukštojo išsilavinimo. Tiesa, mes nevažinėjome nuosavais automobiliais, gerai besimokantys gaudavome varganą stipendiją, maitinomės iš namų atvežtomis bulvėmis, miltais, lašinukais. Tiesa, prieš stipendiją gardumynu būdavo batonas ir kefyras, kuriuo reikėdavo pasidalinti su šalia esančiais neišgalinčiais nei to nusipirkti. O ką jau bekalbėti apie aprangą. Visai natūralus dalykas buvo apsikeisti turimais drabužiais. Tuokart net nežinojome, kad esame labai skirtingi: vienų tėvai – buvę tremtiniai, kitų – vargdieniai kolūkiečiai ar darbininkai. Tarp mūsų nebuvo jokio susipriešinimo. Išskyrus gal tai, kad vieni buvo užsisklendę savyje, kiti drąsiai reikšdavosi.
Giliai atmintin įstrigo disputas, kurio metu turėjome išsakyti savo nuomonę įvairiais diskutuotinais klausimais. Drąsiai išsakiau savo nuomonę, kaip elgiuosi Kalėdų ir Velykų švenčių metu namuose. Į klausimą, ar eičiau į bažnyčią mirus kuriam iš tėvų, nesusimąstydama atsakiau, kad įvykdyčiau paskutiniąją tėvų valią. Netrukus kai kurių bendramokslių buvau pavadinta „davatka“.
Nusivyliau ir tomis, kurios neišdrįso pasakyti savo nuomonės, nes taip buvo ir naudingiau, ir protingiau. Po kelių dienų grupės kuratorius man padovanojo buvusio kunigo J. Ragausko knygą „Eikite, mišios baigėsi“. Suvokiau, kad taip mane, grupės seniūnę, bandė ugdyti ateistine dvasia…
Kai mirė mama, savo pažado ir mamos prašymo „palaidoti su bažnyčia“ neįvykdžiau, nes negalėjau to padaryti. Tais sovietiniais laikais būčiau netekusi darbo (kaip mokytoja, auklėjanti abiturientus, gali eiti „paskui kryžių“?). Save tuomet raminau mamos prieš mirtį pasakytais žodžiais: „Vaikeli, padaryk taip, kad tau nebūtų blogai“. Bet aš nepadariau taip, kaip privalėjau: neišpildžiau mirštančiosios valios. Tai kas gi čia kaltas – valstybė, kurioje gyvenau, ar aš pati, nusidėjusi sąžinei? Baigdami institutą žinojome, kad trejus metus turėsime atidirbti „pagal paskyrimą“. Visos bijojome būti nusiųstos į gilų užkampį. Ir nebuvo jokios galimybės pasirinkti, nebent kai kada kai kuriuos pasirinkdavo rajonų švietimo skyrių vadovai, atvažiavę į skirstymo komisiją. Ir nebuvo atveju, kad kažkas nenuvyktų į paskirtą darbovietę. Anaiptol, kai kas net paskirtose vietose sukūrė šeimas, atrado savo laimę. Pradėję dirbti mokykloje sužinojome, kad rusų kalbai skiriamos 5 savaitės pamokos, t.y. mažiau nei gimtosios ar anglų kalbos mokymui. Ar turėjome priešintis? Žinoma, ne. Tai numatyta Švietimo ir mokslo ministerijos. Tylėjome ir tada, kai aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje po Taškento konferencijos rusų kalbos mokymui buvo pridėtos dar dvi pamokos. Neturėdami nei teorinių žinių, nei materialinės bazės mokėme ir mokėmės „daryti vertimus“. Ar tam priešinosi mokytojai, mokinių tėvai? Ne. Ar buvo galimybė atsisakyti tų dviejų pamokų? Manau, savaime suprantama, ne. Ar išugdėme mokinius, kurie nepripažįsta Nepriklausomos Lietuvos? Ne. Ir dar daugiau – buvo planuojama ir daugelį dėstomų dalykų mokyti rusų kalba. Tik vyriausybei pasipriešinus šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. Šiandien galiu tik pasidžiaugti, kad tuomet tarp rusistų ir lituanistų nebuvo jokio susipriešinimo. Dirbome kiekvienas savo darbą.
Šiandien su pasididžiavimu galiu pasakyti: jau mokyklos suole mano mokiniai sugebėjo pamilti rusų literatūrą ir išsinešė norą perskaityti dar daugiau rusų klasikų kūrinių nei buvo numatyta mokymo programose. O kai kurie pasirinko rusų kalbos mokytojo specialybę.
Praeitas Lietuvos gyvenimo etapas – istorija. Džiaugiantis laisva Lietuva nereikia bijoti pripažinti ir per tuos Nepriklausomybės metus padarytų klaidų: uždaryti vaikų darželiai, išardytos mokyklos, nustoję veikti baseinai ir kultūros namai, paskubomis pasisavintas ir už „meškiukus ar briedžiukus“ išparceliuotas visuomenei priklausantis turtas – argi tai ne klaidos?
Įsivaizduokime, kas gi mūsų lauktų, jei dabartiniai nepriklausomos Lietuvos mokiniai išbrauktų, užtušuotų tamsia spalva savo senelių ir prosenelių gyvenimą. Eurokomisaras Vytenis Andriukaitis rašo: „Tarybų Lietuva buvo. Mačiau joje daugybę fariziejų, veidmainių, prisitaikėlių. Dogmatikų mačiau. Bet aš mačiau Tarybų Lietuvą ir su nuostabiais žmonėmis. Jie tikėjo žmogišku demokratino socializmo veidu… Aš ar dabar matau jų pastatytus paminklus Maironiui Kaune, Čiurlioniui -Mickevičiui Vilniuje. Gerai, kad jų dar nenugriovė – bent šie paminklai jauniausiajai, o ir būsimoms mūsų kartoms galės savimi liudyti, kad ne viskas, kas buvo tuomet, buvo vien juoda…Visko buvo. Tai ir parodykime visą paletę. Leiskime vaikams matyti ją visą. Kad bent jie nespjaudytų ant mano Tarybų Lietuvos („Respublika“, 2016 m. gruodžio 16-22d. Ferdinandas Kauzonas („Respublikos“ apžvalgininkas), straipsnis „Apie dvi Justino Marcinkevičiaus Lietuvas“).
Visi puikiai prisimename Sąjūdžio metus. Buvo manoma, kad su Sąjūdžių ėjo tik tie, kurie sovietinio režimo laiku buvo patyrę skriaudų – didesnių ir mažesnių. Gal tai ne visiškai taip. Su Sąjūdžiu ėjo ir tie, kurių skriaudos dar laukė jau Nepriklausomoje Lietuvoje, kai neteks darbo, bus apeiti privatizacijos, apvogti investicinių čekių aferų, bankų griūties, kai išvažiuos svetur lyg išvaromi. Su Sąjūdžiu ėjo ir didelė dalis prie rėžimo prisitaikiusių, prisigyvenusiu, bet nesutapusių… Ir sutapusių, ieškančių naujų galimybių sutapti“ (V. Daujotytė, kn. „Nerimas“, str. „Grėsmių yra visada“ psl.19) „Sąjūdis atgaivino, išugdė žmonėse pasitikėjimo kitais žmonėmis jausmą (V Daujotytė ten pat), bet to mums dabar labai trūksta. Kodėl šiandien daugelis abejoja šalies pasiekimais? Gal todėl, kad „socialinis šalies veidas nėra patrauklus“ (V. Daujotytė).
Prisiminkime, kaip gyvenome prieš kelis dešimtmečius? Kalbėjome, džiaugėmės, pykomės, barėmės, taikėmės, dainavome, svečiavomės. Dabar tylime. Pasikeitė žmonės. Kaimynas neprisišaukia kaimyno. Gyvename neatverdami širdies. O jei kalbame, tai taip, kad įskaudintume, įgeltume. Ar pastebime, kaip diskutuoja mūsų Seimo nariai? Kiekvienas skuba įrodyti savo teisybę neįsiklausydamas, ką sako kitas. Tai labai gerai matome ir girdime televizijos ir radijo laidose. Oi, kaip reiktų tokiems pasimokyti iš Vaižganto gimnazijos trečiokų. Stebėjome atvirą pamoką apie lietuvių kalbą. Malonu buvo stebėti moksleivių diskusiją. Argumentas – kontraargumentas. Jokio pykčio, nesusilaikymo. Viskas kultūringai, tolerantiškai. Neseniai „Radviliškio naujienose“ perskaičiau redaktoriaus rašinį – laišką Seimo nariui A. Gaidžiūnui. Pasipiktinau. Kodėl už mūsų pinigus leidžiamo pusė savaitraščio puslapio užima šlykščios paistalynės? Ar mums būtina žinoti, kada gimė ar mirė mūsų tautos (ir ne tik mūsų) kankintojai Stalinas, Berija, Brežnevas, Leninas? Kiek laiko užtruko straipsnio autorius, išrankiodamas tokius duomenis ir ar jie mums tokie svarbūs? Gal verčiau per tą laiką būtų pakalbintas gabus verslininkas, ūkininkas, darbininkas, pardavėja, mokytojas ir apie jį būtų papasakota skaitytojams. O jeigu norėta „sudirbti“ Seimo narį, tai reikėjo konkrečiai parašyti, kokių nesąmonių pastarasis prišnekėjo rajono tarybos posėdyje. Beje, laikraštį skaityti nėra įdomu, nes jame mizeris žinių apie rajono gyventojus, kas, manau, visiems skaitytojams būtų įdomu. Per kelerius metus anapilin išėjo keletas ilgamečių miesto gydytojų ( akių ir vaikų gydytojos, rentgenologas, ginekologas). Deja, paprasčiausio kuklaus nekrologo skaitytojai nerado. Ar tai labai jau brangiai kainuotų redakcijai, ar užimtų daug laiko parašyti įdėti nuotrauką? Gal ir puslapis pasidarytų šiltesnis ir malonesnis?Yra padorių žmonių, gerų dalykų. Tai ir rašykime apie juos. Prisiminkime ir rašykime apie žmones – padorumo viršukalnes, tokius kaip Tėvas Stanislovas, Monsinjoras Vasilauskas, Justinas Marcinkevičius… Lai tokie žmonės mums daro didžiulę įtaką. Užtenka jau purvo.
Radviliškietė
