Sakoma, kad visada pamėgsti sulaukęs tam tikro amžiaus. Matyt, tame yra tiesos. Eugenija ir Antanas sodo sklypą nusipirko tuomet, kai apsigyveno bute su patogumais. Atsirado marios laisvo laiko. Nuo seno darbas jiems abiems buvo pirmasis gyvenimo malonumas. Tad netrukus, kai sodo pirkimo dokumentai buvo sutvarkyti ir įsigaliojo, teko pasiraitoti rankoves. Pažvelgus į apleistą žemės sklypą kūnu nubėgdavo šiurpuliukai. Aplink sodo namelį – vienos piktžolės ir šabakštynai.
Apie kokį nors dirvos ravėjimą nebuvo nė kalbos. Pirmiausias darbas-sužėlusios pievos perkasimas, žemės atgaivinimas. Apie sodo išplanavimą irgi nebuvo įmanoma svajoti. Viską atgaivinti galėjai tik užsiėmus daržininkyste. Greitai naujieji sodo šeimininkai įsitikino, kad stebuklingiausias dalykas-atkaklumas ir šeimyninė ranga. Jei vienas ką sugalvojo, tai kitas neabejodamas pritarė. Neapsieita ir be sūnaus, marčios, dukros ir anūkų pagalbos.
Ateitis pirmiausia gimsta svajonėse. O kada gi svajosi, jei ne naktį? „O nemigo naktie, manų svajų globėja, apgaubus žemę drėgnu apsiaustu, pati šalta ir nebyli, sustoji po mano langu sodo pakrašty…“(I.V.). Taip po dienos darbų pasinėrusi svajonėn Eugenija ir užmigdavo. Jei vyrui norėjusi užauginti kuo daugiau ir įvairesnių daržovės (o tai jam puikiai sekėsi), tai Eugenija vis dažniau pagalvodavo apie gėles. „Gyvenimas trumpas – mąstydavo sau viena – tai nėra kada savo norų atidėlioti“. Juolab, kad naujosios sodo kaimynes pavasarėjant vis siūlydavo gražiausių gėlių daigų. Neblėstantis po niūrios žiemos pasirodžiusios augmenijos optimizmas buvo kažkoks stebuklingas. Jis džiugindavo ir kiekvienais metais buvo vis kitoks. Ir ne tik džiugindavo, o ragindavo kurti savo grožio pasaulį.
Artėjant pavasariui, regis, iš anksto Eugenija žinodavo, kaip viskas bus. Žemė iš pradžių brinks, skleis nenusakomą kvapą, ims rausti medžių kamienai, galiausiai iš visų pusių pasipils žaluma ir gėlės. Iš nuostabos ir džiaugsmo šoks širdis, stebėsi ir neatsistebėsi. Eugenijai ir Antanui patiko sodo kvapai, patiko suleisti į žemę pirštus. Svajodami, sugalvodami ką nors įdomaus ir naujo, dirbdami jie išpuoselėjo savo sodą. Atgijo perdažytąs sodo namelis, prigijo ir išsilapojo vyšnios, trešnes, pasipuošė žiedais ir vaisiais sausmedis, gervuogės, avietės, šilauogės. Poilsiui per vasaros karščius buvo suręsta pavėsinė, prasiplėtė gėlių salelės.
Sodas tapo prieglobsčiu ir vieninteliu džiaugsmą teikiančiu dalyku. Ypatingai, kai suvažiuodavo vaikai, anūkai ir vaikaičiai. Būdavo miela bendrauti su mylimais žmonėmis, kaip dabar dažnai sakoma, būti čia ir dabar.
Artimieji vertino tėvelių sumanymus, buvo įsitikinę, kad sodas jiems – neišsenkantis gyvybės šaltinis, ne tik teikiantis džiaugsmą, bet ir viltį gyventi. Laikui bėgant sodas vis gražėjo, vis keitėsi, puošėsi. Nė vienas užmanymas neįvyko „lydekai paliepus man panorėjus“. Kad ir paskutinis sodininkų džiaugsmas – šulinys. Jis labai labai reikalingas. Vien gerų norų nepakako. Reikėjo ir išmanančių pagalbininkų. „Niekas nežinojo dar, ar tu esi (vanduos), bet jau buvai mums reikalingas… Kai tas vandens ieškotojas atėjo, jis tepasakė tiek: -Turėtų būti “. (Just. Marcinkevičius)
Dirbančių ir svajojančių pastangos ne kartą buvo įvertintos sodo bendrijos „Pušelė“ valdybos. Bet didžiausias įvertinimas, kai kaimynai čia užsuka pasisvečiuoti, atsigerti kavutės, paskanautu uogų ar daržovių, pasigėrėti alpinariumu, baseinėliu, kvapniomis gėlėmis. Gyvenimas bėga kur kas greičiau nei metai, atnešdami ne tik džiaugsmą, bet ir bėdų. Sunki šeimininko liga atėmė jam galimybę paskęsti darbuose, bet paliko galimybę būti sode, stebėti, kaip metų laikas daro savo pataisas gamtoje. Ligos patale kaip niekad anksčiau žmogus suvokė, kad darbas buvo tikrasis jojo lobis. Ir jei jį radai, tai ir buvo tikrasis tavo pašaukimas… Sunku Eugenijai po vyro mirties buvo suvokti, kad „žmogus tėra smiltelė, vandens lašas, pienės pūkas“. Tačiau žmogus yra didingas tuo, kad jis po savęs kažką palieka. Ir „su mumis visada pasilieka tie, kuriuos matė ir jautė širdis“ (D.Kazgarytė). Tai, kas jau buvo ir liko, – tai kraitis, dovana, lemtis.
Ir vis tik kartais norisi išsakyti savo skausmą ir viltį. „Kartais norisi priglust prie medžio kamieno, pasisemti stiprybės ir vilties iš medžio“ (V. Maceikienė). Ir po vyro netekties Eugenija nebuvo nei viena, nei vieniša. Jos nuoširdumas visuomet buvo pirmoji susibičiuliavimo su kaimynais sąlyga. Ir šiandien devyniasdešimtmetė sodininkė žino: jei bus sunku, pagalbos ranką išties ir sūnus su marčia, ir dukra, ir anūkėliai, ir, žinoma, artimiausieji sodo kaimynai. Sakoma, kad žmogaus amžiaus negali suskaičiuoti jokie laikrodžiai ir jokie kalendoriai. Ir nors Eugenija jau peržengė devynias dešimtis, ji tokia pat darbšti, greita, sumani. Tiesa, pastaruoju metu Eugenija jaučia „tarsi kas būtų laiko tėkmę pagreitinęs – tik atsibundi, vos kažką pasikrapštai, o jau vakaras. Neįtikėtinas jausmas. Savaip gąsdinantis. Juk tiek dar nenuveiktų ir suplanuotų, įpusėtų ar net nepradėtų darbų darbelių“ (P. Kulešius). Kartais norėtųsi tarti: „Gana jau dienai jos vargo“. Bet kažkas lyg iš aukščiau šnabžda: jei Dievas apdovanojo tave mintimi, turi dirbti. O tai reiškia, kad gimusias mintis reikia užrašyti, išsakyti surimuotais posmais. O jų daug. Tai pirmiausia sveikinimai sūnui, dukrai, marčiai, anūkėliams, proanūkiams. Kai kurie posmai, eilėraščiai jau ir rajono laikraštyje buvo spausdinti. Kartais Eugenija pamąsto: gal viso to nereikia? „Mintyse dar planų begalybė. Per naktį neduoda miegoti, tik nežinau, ar verta apie tai dar svajoti?“ Čia pat ir randa atsakymą: reikia. Juk visa tai – JOS GYVENIMAS, vienintelis. Kito neturi. „O gyvenimas – tai, ką atsimeni, ir tai, kaip tu apie jį pasakoji“ (G. Markesas).
Irena Kaučikienė
