Kai pagalvoji…
Šią vasarą teko pabūti svečio teisėmis Vilniaus S.Daukanto gimnazijos atestatų įteikimo abiturientų šventėje. Pirmą kartą visą šventinį šurmulį ir iškilmes stebėjau iš šalies. Graži, nuotaikinga šventė. 180 abiturientų, net 6 klasės auklėtojos. Kiekvienai buvo suteiktas žodis ir kiekviena kalbėjo visiems, bet kartu tik SAVO auklėtiniams. Žodžiai buvo nuoširdūs, sutikti gausiais aplodismentais. Nekantriai laukiau, ką pasakys pati jauniausia, nedaug besiskirianti nuo savo mokinių, anūkės klasės vadovė. Ji įdėmiai apžvelgė kiekvieną savo auklėtinį palinguodama galvą ir, neištardama nei žodžio, atsisėdo. Ir toje spengiančioje tyloje buvo viskas: nuoširdumas, atvirumas, pagarba, pasiaukojimas, meilė, atsisveikinimas (tai pirmoji ir paskutinė jos auklėjamoji klasė, nes darbą mokykloje ši jauna pedagogė palieka visam laikui). Išsiskyrimo žodžiai – dažniausiai tikri žodžiai. O tyla? Ji dar tikresnė. Kodėl tylėjo ši jaunutė mokytoja? Kas atsitiko? „Atsitiko, labai daug kas atsitiko. Aš buvau jus atradusi, o dabar prarandu. Aš buvau jūsų gyvenimo epizodas, o norėčiau būti jo dalimi. Jūs buvote akimirka mano gyvenime, o aš norėjau, kad tai būtų ilgam. Norėjau įeiti į jūsų pasaulį, o visą laiką jaučiausi šalia jo…“ (mokyt. L.Abraitytė).
Mintyse sugrįžau į savo mokyklą, pas savo buvusius auklėtinius, kolegas. Kaip ir ši jaunutė mokytoja, savo vaikus mylėjome, jiems atidavėme savo širdies šilumą, rūpinomės jų ateitimi, nerimavome, pergyvenome. Mes laiminome juos, išeinančius į gyvenimą ir visada sugrįžtančius atvirutėmis, laiškais, telefono skambučiais, SMS žinutėmis. Dar labiau: ne kartą džiūgavome (kartais liūdėjome): jis – mano buvęs mokinys. Bet kartą išskaičiau tokią mintį (autoriaus nepamenu): „Labiau turėtume džiaugtis išgirdę: „Jis buvo mano mokytojas“. Ar dažnai tai girdime? Buvusios III – iosios vidurinės (vėliau Vaižganto vid.) XIII laidos (1985/1986 m.m.) abiturientė R. Dominauskaitė – Jarienė išdrįso apie tai parašyti laiške: „Mus mokė mokytojai, kurie tiesiog norėjo dirbti gerai… Rinkos viruso tuo metu mokykloje, ačiū tau, likime, nebuvo nei kvapo. Mes ir mūsų tėvai nebuvome klientai, o mokytojai nebuvo paslaugų teikėjai. Mus mokė gyvi mokytojai. Jie džiaugėsi ir pyko, provokavo, replikavo, juokavo… Mokykliniai metai nebuvo rengimasis gyvenimui, tai buvo gyvenimas, visavertis, autentiškas buvimas čia ir dabar. O vertingiausia jo dalis buvo žmonių bendrystė“.
Ačiū Raimondai. Tai ypatingai aukštas įvertinimas! Malonu, kai buvę mokiniai, sugrįžę į miesto renginius, nevengia prisiminti savo mokyklos, savo mokytojų. Štai neseniai Viešojoje bibliotekoje viešėjo buvusi LRS sporto komentatorė L.Janušonytė. Ji mielai prisiminė savąją II vidurinę (dabar V.Kudirkos progimnazija) mokyklą, buvusius mokytojus. Na tai kas, kad ne visus. Juk praėjo jau daug metų nuo mokyklos baigimo. Buvę tos pačios mokyklos auklėtiniai M. Jaraminaitė, J. Taunys sugrįžo į Radviliškį iš Kėdainių ir Mažeikių su savo piešinių ir meninių fotografijų parodomis. Jie dalijosi šiltais mokyklinių laikų prisiminimais. Savo III – ąją vidurinę mielai prisiminė ir Šiaulių dramos teatro aktorė R.Krilavičiūtė. Socialinės apsaugos ministro patarėjas R.Lazutka prisiminė baigęs V.Valsiūnienės (dabar Lizdeikos gimnazija) vidurinę mokyklą ir pasidžiaugė vis dar palaikantis ryžius su buvusiu klasės vadovu V.Karmonu. Pamenu, kaip buvę III vidurinės (dabar Vaižganto) mokyklos saviveiklininkai sugužėjo į Labdaros koncertą ir ekspromtu sudainavo užklasininkės I.Žibaitienės mėgiamą dainą „Mėlynaki Nemunėli“. Tai žmonės, savo gyvenimą paskyrę muzikai: A. Mikalauskas, G.Litinskas, A.Miškinis, J.Taunys, R. Kaučikas, S.Taučius. Skulptorius M.Gaubas (III vidurinė) nepasididžiavo atvykti į medžio drožėjų plenerą, o tikinčiųjų minioje surado savo buvusias mokytojas. Žinomi Lietuvai mokslininkai A.Šidlauskas, J.Linkevičius ir kt. mielai bendradarbiauja žurnale „Radviliškio kraštas“.
Deja, labai nusivyliau, kai bibliotekos renginyje dalyvavusi bepradedanti savo karjerą aktorė (A.Š., baigė III – iąją vidurinę) „pamiršo“ padėkoti (ar bent prisiminti) savo buvusiai meno vadovei, kuri ir ruošė įstojimui į konservatoriją.
Nė karto negirdėjau, kad savo pasisakymuose (nors bent rinkiminės kampanijos metu) prof. V.Juozapaitis paminėtų nors vieną savo buvusį mokytoją iš Gražinos vidurinės mokyklos. Dainininkas apsiriboja tik prisimindamas mokyklą ir savo giminaičius mokytojus.O ar ne nuo muzikos mokytojo J.Taunio prasidėjo jo muzikinė karjera? Sakysite – smulkmenos. Galbūt, bet malonios.
O koks požiūris į mokytoją šiuolaikiniame gyvenimo etape? Deja, mokytojas jau senokai įvardintas paslaugų tiekėju. Valdžios vyrai „pakėlė“ mokytoją į tokias aukštumas, kuriose jau jis paprasčiausiai nebematomos. Mokytojo krūviai priverstinai mažėja, atlyginimai skurdūs. Gavęs atlyginimą, mokytojas turi suktis, kad užtektų ir komunaliniams patarnavimams, ir maistui, ir aprangai, ir vaikams. Tad apie knygas (kokios siaubingos jų kainos?!), apie gerą spektaklį, poilsį sanatorijoje, poilsio kelionę į užsienį telieka tik svajoti.
Ne visiems, ko gero, žinoma, kad ir popierius, reikalingas testams padauginti, irgi perkamas už savo pinigus, moksleiviams ar jų tėvams, esant būtinybei, mokytojas skambina neatlygintinai savo telefonu. Mokiniai, ypač nemotyvuoti, šiandien visagaliai. Jie gerai žino savo teises, tik ne pareigas. Nepatiko griežtesnis žodis – pasiskųs socialinei darbuotojai, o dar geriau, pasielgs nepagarbiai. Ir per pamoką elgsis kaip panorės, kaip toje dainoje: „Kai noriu, gerai dirbu, kai nenoriu – tinginiauju“. Va tada ir spręsk dilemą: dirbti su norinčiais, o į nemotyvuotus nekreipti dėmesio. Bt juk dirbama ne individualiai, o klasėje su visais.
Gal kas pasikeitė nuo to laiko, kai mokykloje nebedirbu? Abejoju. Nustebau, kai po kelerių metų sutikau buvusią kolegę, savo darbo entuziastę, dukart baigusią aukštuosius mokslus. Jos akyse išskaičiau nusiminimą ir neviltį. Darbas nedžiugina.
Spaudoje paskaitau apie mokyklose vykstančius renginius, rašomus ir įgyvendinamus projektus. Jų daug, jie įvairūs. Už jų – įtemptas darbas, viltys, nemigo naktys. Bet nerandu spaudos leidiniuose, nematau televizijos laidose gražių straipsnių ar laidų apie mokytojus entuziastus. Atsiverti vieną leidinį – liaupsės ir pagyros, šūsniai nuotraukų iš „eruditų“ gyvenimo; atsiverti kito leidinio puslapius – purvai, nuodėmės. Kur gi šviesios mūsų šalies gyvenimo pusės? Tiesa, LRT ir „LRT kultūra“ pasiūlė gražių laidų: „Ekspedicija Nemunu“, „Gimę tą pačią dieną“, „Renkame šimtmečio dainą“, „Laisvės kaina“. Būtų įdomi ir laida „Gyvenimas“, jei dažniau būtų paruošiamos laidos apie entuziastus, puikiai besidarbuojančius Lietuvai ir Lietuvoje. Jų, mano įsitikinimu, Lietuvoje yra nemažai.
Sakoma, kad lietuviai pesimistai, daug dejuoja. Gal ir taip. Deja, taip. Kai matai, kai tau brukamas blogis, ir imi galvoti, kad viskas blogai. Jei bus aprašyta ar parodyta daugiau gėrio, ir pats matysi tik gėrį ir grožį. „Ir vienos nedidelės žvakutės šviesa apšviečia daugiau nei jai pačiai reikia… o jeigu dega kelios žvakės?…“ (Jurgis Brėdikis)
Mėgaukimės šios akimirkos dovanomis. Pasidžiaukime vieni kitais ir laiku, kurį praleidome kartu. Tuomet bus mažiau vienišių ir vienatvės.
J.Kaučikienė
