Baisogalos eksperimentinio ūkio mašinų ir traktorių parko eksploatacijos vyriausiasis inžinierius, Nepriklausomybės laikų pirmasis rajono Tarybos pirmininkas, paskui – bendros savivaldybės ir užsienio kapitalo medienos perdirbimo įmonės direktorius, vienos iš draudimo kompanijos agentūros direktorius, LR Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje, rajono Savivaldybės administracijos direktorius, Lietuvos savivaldybių administracijų direktorių draugijos prezidentas, Tėvynės sąjungos rajono skyriaus narys, o vienu ir net šio skyriaus pirmininkas.
O kur dar ūkininkas, medžiotojas, sporto aistruolis. Toks buvo Vitolis. Šiaip jis oficialiai buvo Vitolis Januševičius, bet mes, artimesni jo draugai – Gediminas Lipnevičius, Vytautas Mikalauskis, Rimantas Petrikas ir daugelis daugelis kitų – šį iškilų žmogų vadinome tiesiog Vitoliu, jo visų pareigų bei pomėgių sunku ir išvardinti. Šis žmogus mėgo viską bei visus. Bet, kaip sakoma, toks tokį atpažino… Aš Vitolį labiausiai pažinojau kaip fotografą.
Gi pirma pažintis buvo tokia: įsivaizduokite, vyksta rinkiminė agitacija, Nepriklausoma šalis pirmą kartą renka Prezidentą, miesto kultūros centro erdvi salė lūžta nuo žmonių – tiesiog dūzgia it bičių avilys. Daug žmonių stoviniuoja ir už salės durų, kur visi net išsižioję laukia, kada ateis kandidatas. Juk turi ateiti ne bet kas, o pats garsusis Stanislovas Lozoraitis, ilgametis ambasadorius, ir ne bet koks ambasadorius, o Vatikane – prie Šventojo Sosto. Ir čia pasirodo rajono Tarybos pirmininkas Vitolis Januševičius, o su jo ne pats ambasadorius, o ambasadorius patikėtinis Valdas Adamkus.
Pasipila plojimai, ovacijos, į sceną plaukia rašteliai su klausimais, blyksi korespondentų blykstės. Ir čia nuo scenos nulipa rajono Tarybos pirmininkas, priėjęs teiraujasi apie būsimą rašinį ir net pasidomi, ar aš moku daryti… fotopoliarizaciją. Čia taaai bent! Ne visi fotografai žino, kad tai per daiktas yra ta poliarizacija, o čia to teiraujasi rajono Tarybos pirmininkas.
Po šio renginio mudu dar ne kartą kalbėjomės, kaip jis, mokydamasis Kauno žemės ūkio akademijoje, dar lankė ir ten veikusi žurnalistikos fakultatyvą, domėjosi fotografija, kuria dėstė pats Povilas Karpavičius – savotiškas spalvotosios fotografijos tėvas ir to poliarizacijos propaguotojas. Fakultatyvo nariai naktimis bastydavosi Kauno tamsiomis gatvėmis, bandydami foto juostose užfiksuoti naktinį miestą. Žinoma, būta ir daug visokių nuotykių… Dar pasakodavo apie tai, kaip būsimasis politikas studentiškų atostogų metu Baisogalos eksperimentiniame ūkyje dirbo kombainininku, kad galėtų nusipirkti filmavimo kamerą. Ir buvo nusipirkęs, ir filmavo visokius renginius, ir pats ryškindavo tas juostas, kūrė mėgėjiškus filmus, turi daug originalių vaizdų iš medžioklės, kuriuose dalyvaudavo ir garsūs tuo meto šalies bei rajono valdžios vyrai, politikai. Kiekvieno tokio pokalbio pabaigoje, Vitolis pažadėdavo, išėjęs į pensiją nusipirkti fotoaparatą. Aš vis pagalvodavau, kad tai – tušti plepalai: čia pažadėjo, čia ir pamiršo. Bet vieną dieną, nuėjus į kažkokį renginį, prie manęs prieina Vitolis, ant sprando jam kabo modernus skaitmeninis aparatas, ir teiraujasi: „Ar nebijai konkurentų?“ Iš pradžių tie jo žodžiai kėlė savotišką šypsnį, bet vieną kartą, pamačius jo nuotraukas, sunerimau – ogi rajone atsirado dar vienas ryškus fotografas. Ne šiaip žmogus, turintis ganėtinai brangų fotoaparatą, o išmanantis, kas per daiktas yra kompozicija, kokia šviesos reikšmė tame, kas yra vaizdo faktūra bei struktūra. Pasipylė Vitolio fotoparodos, bene pirmoji jo personalinė fotografijų paroda buvo centrinėje bibliotekoje – 55-ojo gimtadienio proga. Būta ir daugiau Vitolio personalinių parodų ne tik rajone, bet ir seniūnijose. Įsimintina paroda buvo iš jo kelionės po Kiniją, kurioje jis pats jau nebedalyvavo… Bet jo sumanymą užbaigė šeima, nes nuotraukos jau buvo atrinktos ir paruoštos, namiškiams beteko jas sudėlioti į rėmelius.
Ne kartą kartu važiavome į jo ar mano parodas, vykusias seniūnijose. Atmintoje įstrigo viena kelionė, kai pustė taip, jog už kelių žingsnio kelio nesimatė. Būdavo akimirkų, kai suabejodavome keliu dar važiuojame ar jau laukais. Tik pamatęs pakelės pušelę, Vitolis nusijuokė savo užkretančiu juoku: kaip gerai, kai pakelėse medelis augo, žiemos šalčių nebijantis ir pakeleivingiems kelią rodantis. Tą dieną, prisimenu, į parodos atidarymą atėjo seniūnas ir vienas seniūnaitis, bet Vitolio tai nenuliūdino: prie kavos puodelio vyko karštos diskusijos apie rajono aktualijas, sienos plyšo nuo jo garsaus juoko Pamenu, vienos savo parodos metu iš savo gerbėjos gavo prasmingą eilėraštį, pagal autorius nuotraukas ekspromtu sukurtą. tiesiog vakaro metu. Šeima prasitarė, kad šį eilėraštį Vitolis saugojo, kaip brangiausią dovaną.
Jis mėgo eiles, vienas iš mėgstamiausių jo poetų buvo Justinas Marčinkevičius, kurio ilgas eiles mintinai deklamuodavo. Kartais suklysdamas, pamiršdamas žodžius, bet tai suteikdavo tik dar daugiau žaismingumo. Vitolis ne kartą yra prasitaręs, kad norėtų iš savų nuotraukų sukurti videoklipą pagal šio mėgstamo poeto vieną prasmingą eilėraštį apie Gyvenimą, Meilę bei Viltį, kiekvienam posmeliui parinkdamas tinkamus vaizdus. Dažnai paskambindavo, savotiškai norėdamas pasigirti ir pasitarti ar tiktų vienoks ar kitos vaizdas kuriai nors iš poeto eilučių. Jau buvo sukūręs daug tokių vaizdų, džiaugėsi už poros metų turėsiąs reikiamą videoklipui nuotraukų kiekį.
Bet sumanymas liko neįgyvendintas. Kaip ir daug kitų puikaus žmogaus sumanymų…
Rimantas Petrikas
