Iš mokytojas dienoraščio

Justinas Marcinkevičius rašė: „Kai atgal pasižiūriu, tai ir nedidelis džiaugsmas atrodo tartum stebuklas, kuriuom tikėti imu. Gal ir visas gyvenimas-vienintelis, vienas, didžiausias mano stebuklas, neprastas paprastumu“. Mano gyvenimo gražiausi metai atiduoti mokyklai. Pradėjau mokytojauti  būdama IV kurso Šiaulių pedagoginio instituto studente. Pirmoji darbovietė – II vidurinė mokykla (dabar V. Kudirkos pagrindinė) Radviliškyje. Pirmieji mano mokinukai-penktokai – judrūs, smalsūs, paslaptingi. Juos dėstomu dalyku (rusų kalba) sudominti nebuvo sunku. Anksti pamėgo poeziją ir laukdavo akimirkų, kad paskaityčiau vaikų poetų eilėraščių. Nuo to dalinai priklausė ir jų susikaupimas pamokose, troškimas deklamuoti mintinai, skaityti.

 
Dabar, vartydama senų albumų lapus, susigrąžinu 42 metų pedagoginio stažo akimirkas. Būdavo jų visokių: linksmų, juokingų, liūdnų, nepakartojimų. Nuotraukose atsispindi ne viskas, tad sklaidau ir mokytojos dienoraščio puslapius. Juose-mano gyvenimas tik dviejose mokyklose: II vidurinėje (V. Kudirkos) ir III vidurinėje (Vaižganto). 42metai. Nei daug, nei mažai. Bet tai MANO METAI. O juk jie susideda iš nepakartojamų akimirkų.

 
…Naujieji metai. Mane suraitė radikulitas. Guliu ligoninėje. Palatoje tylu. Tuoj laikrodžio rodyklės sustos ties dvylikta. Visi palatoje miega išvarginti skausmų ir procedūrų. Staiga išgirstu barbenimą į langą. Kas tai? Gal atskridęs paukštukas? Bilsmas garsėja. Siekiu pižamos. Dar nespėjus prieiti prie lango, išgirstu skanduotę: „Auk-lėto-ja Auk-lė-toja“. Nejau mano septintokai? Juk jau naktis. Taip, tai jie. Pamatę mane nušurmuliuoja į priėmimo skyrių. Susitinkame ten. Taip drauge ir sutinkame Naujuosius. Argi tai ne stebuklas?

 
…Vasara. Mokslo metų pabaiga. Visas būrys septintokų, studentė-praktikantė  V. (mano auklėtinė), vienuoliktokas D. išsiruošiame iškylauti prie Dubysos. Ir ne šiaip sau autobusu, o dviračiais. Kepina saulė, bet mano turistai atkaklūs ir ištvermingi. O štai ir pirma nesėkmė: sulūžo vienas dviratis. Ką daryti? Į pagalbą skuba didžiausias tylenis klasėje. Jis pasiliks Tytuvėnuose ir lauks atvažiuojant tėvelių, o mes minsime pedalus tolyn. Kažkam juk reikia aukotis…

 
…Tylus ramus vakaras prie Dubysos. Ir ne bet koks, o šventinis Joninių vakaras. Prie upės vakarojame drauge: maniškiai septintokai, jų tėveliai ir aš. Temsta. Staiga iš už posūkio Dubysa atplaukia vainikėliai, o jų viduryje – degančios žvakės. Tų vainikėlių daug. O, akimirka žavinga! Sekame akimis, plojame, džiūgaujame, kai upės srovė pamažu juos plukdo tolyn. Bet kas gi čia?Vienas vainikėlis įsipainioja tarp nusvirusio medžio šakų. Kaip dabar jis liks čia? Ne, to nebus. V. nusimeta sportinį kostiumą, šoka į upę ir vainikėlis išlaisvintas. Ir vėl džiaugsmo šūksniai. Visi bėgame upės krantu, palydime žiburėlius. Kur jie nuplauks? Kam suteiks džiaugsmo?

 
…Sugrįžę susėdame aplink laužą. Naktis nebaugi. Toliau glaudžiamės vienas prie kito. Kažkas tyliai užklausia: „O iš kur tie vainikėliai atplaukė?“ Nors atsakymo nėra, visi suprantame, kad tai tėvelių sumanymas. Ir tas paparčio žiedo ieškojimas nedidelėje giraitėje – irgi. Ir taip gera visiems, neapsakomai gera. Nebebaisios nei šiurpiausios istorijos iš padavimų ir legendų, nes šalia juk tėvai.

 
…Popietė „Atsisveikinimas su vaikyste“. Auklėtiniai šoka, dainuoja, deklamuoja, vaidina. Čia visi „atrado“ save. Tėveliai įteikia kiekvienam atminimo dovanėles. Susėdame prie bendro stalo. Maniškiai vis taikosi atsisėsti prie savo tėvų, juk bus žaidimai ir atrakcionai šeimoms. O kai prasideda linksmiausia popietės dalis-šokiai – visus pradžiugina E. tėtis. Jis šoka drauge su vaikais, tartum nebūtų amžiaus skirtumo. O E. didžiuojasi: „Matot, koks jis, MANO TĖTIS“…

…Abiturientų išleistuvės, iškilminga Brandos atestatų įteikimo šventė. A deklamuoja eiles apie tėvą I. dainą skiria mamoms. J mama dėkoja mokytojams. Ilgai laukta vakaronė: „Sveikas, gyvenime, einu įrodyti, kad aš ESU“. Gera širdyje, o kartu ir liūdna. Gyvenimas kaip kelionė traukiniu: vieni įlipa, kiti išlipa ir didžiausia paslaptis – kas kurioje stotelėje suras savo laimę. Ar daug išleistuvių būta?Jei galvosiu apie visus mokinius-taip, jei tik apie auklėtinius-ketverios. Tiek mokinių klasių auklėjau nuo penktos iki baigiamosios klasės. Dabar, kai pati perskaičiavau savo gyvenimo septynias dešimtis, žinau, kad ir mano mokiniai jau subrendę tėvai, darbininkai, inžinieriai, medikai, tarnautojai. Džiaugiuosi, kad ryšiai tarp mūsų nenutrūksta. Su vienais susimatome dažniau, su kitais – rečiau. Yra ir tokių, kurie išėjo negrįžtamai Anapilin. Ir tik žvakutės ant jų kapų primena juos buvus artimais, mylimais.

Europarlamentaras V.Andriukaitis viename leidinyje rašė: „Aš esu laimingas, kad mano gyvenime buvo ištisa plejada padoriausiu žmonių“. Aš taip pat džiaugiuosi, kad mano mokiniai buvo ne tik mieli maži žmogučiai, bet yra subrendę, suaugę žmonės, mylintys savo mokyklą, savo šeimas, draugus, savo tėvynę Lietuvą.

Ach „kaip visa tai toli ir kaip seniai praėjęs jau!“
R.M. Rilki


Taigi „nejučiomis ateina metas, kai žvilgteli atgal, o ten pažįstamų, draugų toks retas ratas“,-išskaičiau rašytojo K. Krenciaus knygoje.

Tad noriu prisiminti ir mokinių tėvelius, su kuriais teko bendrauti, brandinti mūsų vaikus įvairiuose renginiuose. Kai kurių jau nebėra, kiti jau metų naštos prislėgti ir retai juos besutinku. Bet visi gyvi mano atmintyje.

…Ruduo. Nušurmuliavo Rugsėjo 1-oji, Mokytojo diena. Užsuku į turgelį miesto centre. Šį kartą nusipirkti gėlių į kapines. Čia visada nemenkas soduose išpuoselėtų rudeninių gėlių pasirinkimas. Išsirenku puokštę. Gražius kardelius užaugino E. mama. Užmoku jai kelis centus, kuriuos nenoriai priima ir ištiesia gražiausių astrų puokštę: „Čia nuo manęs nuneškite (ata) sūnui“. Einu sujaudinta iki širdies gelmių. Va, čia tai tikras nuoširdumas. Va, čia tai bežodė užuojauta…

… Į paskutinę kelionę palydime L. tėtį Daug metų jis buvo tėvų komiteto narys. Kiek reidų suorganizuota į auklėtinių šeimas Jis buvo ne tik vairuotojas. Jis gerai žinojo sūnaus klasės draugų šeimas, jų vaikus. Ir labai domėjosi auklėjimo problemomis. Kiekvienas reidas pasibaigdavo nuoširdžiu pokalbiu, kaip yra ir kaip turėtų būti atskirose šeimose, kaip padėti nepasiturinčių šeimų vaikams, kad jie nebūtų išskirti tarp visų, kad nesijaustų nuskriaustais ir nelaimingais. Kad ir tą sykį, kai klasė ruošėsi po išleistuvių išvykti 10 dienų ekskursijai po Estiją. Tai jo iniciatyva į šią kelionę vyko ir sūnaus klasės draugas, kurį materialiai parėmė visi tėvai. Už daug ką turėjau šiam vyrui padėkoti, bet vis nebuvo progos. Gaila, bet padėkos žodžių, ištartų prie smėlio kauburėlio, jis nebegirdėjo…

Janina Kaučikienė, radviliškietė mokytoja

 

 

Total
0
Dalinasi
Related Posts
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Aplikasi Bambu4d
Aplikasi RTP Slot
Aplikasi RTP Booster
Aplikasi Slot Demo
Aplikasi Prediksi Togel
RTP Bambu4d
RTP IDN Slot
RTP PG Soft
RTP Habanero
RTP Microgaming
RTP TopTrend Gaming
RTP GMW
RTP Nolimit City
RTP Booster
Slot Demo Bambu4d
Slot Demo PG Soft
Slot Demo Habanero
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Prediksi Togel Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Lexitoto
Lexitoto
Aplikasi Lexitoto
Aplikasi RTP Slot
Aplikasi RTP Booster
Aplikasi Slot Demo
Aplikasi Prediksi Togel
RTP Lexitoto
RTP IDN Slot
RTP PG Soft
RTP Habanero
RTP Microgaming
RTP TopTrend Gaming
RTP GMW
RTP Nolimit City
RTP Booster
Slot Demo Bambu4d
Slot Demo PG Soft
Slot Demo Habanero
Situ Togel Online
Situs Togel Amanah
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Prediksi Togel Lexitoto